Ponios Aidos pasakojimas apie savo senelius, pas kuriuos ji užaugo, Babarskus:

Močiutė Jadvyga kilusi iš Panevėžio, jos tautybė pase-lenkė. Mergautinė pavardė buvo Boževskaitė. Augo ji pas savo močiutę, o globotojas buvo kunigas, kuris išleido į mokslus, bei supažindino su būsimo vyro - Babarsko - šeima. Pabaigė ji farmacijos mokslus, gamindavo vaistus vaistinėje. Dėdė kunigas suteikė jai vienuolių paruoštą kraitį, tuo laiku buvo didelis pasididžiavimas, nes viskas buvo rankomis padaryta, išsiuvinėta.

Tėvukas [senelis] Alfonsas, kilimo iš Marijampolės. Jo tėvas su šeima buvo išvykę į JAV užsidirbti ir po penkių metų svetur, dalis šeimos grįžo atgal į gimtąjį miestą ir jo centre nusipirko mokyklą, kurią nugriovė ir pastatė trijų aukštų mūrinį namą. Pirmame aukšte buvo parduotuvėlės, antrąjame jie gyveno, o trečiasis buvo skirtas jiems patarnaujantiems žmonėms.

Visi vaikai baigė užsienyje mokslus. 

Močiutė su tėvuku susituokė Kaune. Abu dirbo gerus darbus ir pasiturinčiai gyveno. Močiutė pasakodavo, kad draugavo su Smetonos žmona. Ją apibūdino kaip labai kuklią ir praktišką, stebėdavosi, kad ji savo kojines adydavosi, kad neišlaidauti.

Sugrįžo gyventi į Marijampolę, kai tėvui reikėjo pagalbos. Sumokėjo visas skolas, išpirko namą iš anstolių ar varžytinių.

Pradėjo tėvukas vadovauti verslui. Sekėsi gerai, su visais sutarė, darbininkai jį mylėjo. O tada karas...jis niekaip neįsivaizdavo,kad jį gali išvežti į Sibirą, galvojo, kad neturi priešų...

Pirmoji gimė jų dukra 1940m. Ji gavo 4 vardus, nes visi seneliai ir tėvai norėjo savąjį duoti. Tai buvo Laisvė, Marija, Saulutė, Danutė. 1945m.gimė sūnus Alfonsas, mano tėtis.

Po karo močiutė gyveno labai sunkiai – vyras ištremtas, darbo nebuvo, badas ir maži trys vaikai. Tik gerų žmonių dėka išgyveno. Kiek žinau, ji ne tik Rūtą priglaudė, bet pas ją gyveno vokietukas paaugliukas ir rusiuką ji globojo. Močiutei visų buvo gaila, sakydavo negaliu gyventi kitiems nepadėjus.

Nežinau kuriuo laiku, bet gavo darbą vietinėje Marijampolės vaistinėje.

Namas buvo nacionalizuotas, paliko tik vieną butą jiems. Aš maža atsimenu, kad pas mus durys neužsidarydavo, tiek dieną, tiek naktį. Tai kas susižeidė, tai kas susirgo, visiems reikėjo pagalbos, vaistų.

Tėvukas kalėjo 10 metų, po to jį reabilitavo, gavo kompencaciją ir iškart darbą. Kai pas juos augau tai ir išliko atminty mandagumas, elegancija, pagarba vienas kitam.

Ruth Glikman-Bass liūdijimas

Aš, Ruth Glikman-Bass, gimiau Kaune, Vilijampolės gete, 1942 m. sausį. Gete su manimi buvo mano mama Tirca Bass-Galperin, mano tėvas Leiba Bass ir mano brolis Eliezer Bass. Kai aš gimiau, mano broliui buvo 5 metai. Gimimo metrikus man išdavė gete (Ausweis nr.10313), juos išsaugojo mano įtėviai.
Mano tėvai gete buvo kartu su savo draugais – daktaru Nabriskiu ir daktaru Voščinu. Vieną laimingą man dieną į jų darbovietę atėjo Nabriskio pažįstama lietuvė, atnešusi jam maisto. Ji jautėsi skolinga daktarui ir paklausė, kuo dar galėtų jam padėti. Nabriskis atsakė, kad jam ji padėti nebegali, bet tai gražiai moteriai – jis parodė į mano mamą – galėtų: „Ji turi du vaikus: penkerių metų sūnų ir neseniai gimusią mergaitę. Išgelbėkite juos!“
Ta lietuvė buvo Jadvyga Babarskienė, kuri vėliau papasakojo man apie šį pokalbį su Nabriskiu. Jadvygą tąkart atsakė, kad ji padarys viską, kad paimtų mažą mergaitę – nes mano mama sutiko atiduoti tik mane: mano brolis kalbėjo jidiš, ir jį būtų buvę sunku slėpti. Buvau visai mažytė, nes gete buvo mažai maisto. Kai buvau 9 mėnesių, mane užmigdė vaistais ir išnešė iš geto skalbinių pintinėje – sulaukus momento, kai prie geto vartų šurmuliavo grįžtančių iš darbo užmiestyje žydų minia. Babarskienė su vežimėliu jau laukė sutartoje vietoje, mama perdavė jai mane ir metrikus.
Taip patekau į katalikų lietuvių šeimą. Jadvyga perdažė man plaukus, ir klausinėjantiems, kas aš per mergaitė, ji atsakydavo, kad tai rusų karininko dukrelė, jis vėliau atvažiuosiantis mane pasiimti. Jadvygos specialybė buvo farmacininkė. Jos vyras Alfonsas baigė Šveicarijoje komercijos mokyklą. Jiedu buvo išsilavinę, kultūringi žmonės. Jų duktė Danutė buvo metais už mane vyresnė.
Babarskis pasakojo man, kad jis dar kelis kartus matė mano tėvą, bet paskui viskas išnyko...
Mes neilgai gyvenome Kaune. Kažkodėl bet vokiečiai įsakė Alfonsui Babarskiui palikti Kauną per 48 valandas. Babarskio tėvai gyveno Marijampolėje, jie buvo turtingi ir žinomi ten žmonės. Turėjo triaukštį namą miesto centre, užmiestyje – vasarnamį su sodu. Į jį mes ir persikėlėme gyventi iš Kauno. Alfonsas Babarskis irgi buvo pasiturintis žmogus, ir mes būtume gerai gyvenę, bet vokiečiai, traukdamiesi iš Lietuvos, sudegino mūsų vasarnamį. Alfonsas ir Jadvyga išgelbėjo vaikus ir pirmus pasitaikiusius daiktus. Taip mes visko netekome ir nuogi, basi atėjome gyventi į Babarskių namą Marijampolėje.
Pirmų savo gyvenimo metų aš gerai neprisimenu. Pamenu, kaip 1949-50 metais atėjo kažkokie žmonės su krata, išgąsdino mano įmotę ir visą laiką klausinėjo, kur jos vyras. Paprašyta Jadvygos, aš sukinėjausi aplinkui ir be perstojo dainavau dainas apie Staliną, kad jis „mūsų tėvas“ ir „gelbėtojas“. Po kelių dienų sužinojome, kad Babarskį išvežė į Sibirą. Prasidėjo mūsų kančių metai – neturėjome ne ką pavalgyti, nei kuo apsirengti. Taip mes gyvenome apie septynerius metus, kol Alfonsas grįžo iš Sibiro. Pas Babarskius aš išbuvau iki 1956 metų. 13 metų išvažiavau į Vilnių, apsigyvenau žydų Anos ir Dovydo Markovskių šeimoje: jie neteko savo dukters per karą ir nutarė priimti mane į savo šeimą.
Aš baigiau Vilniaus universiteto ekonomikos fakulteto. 1971 metais mūsų šeima – aš, vyras Leonas Glikmanas, mūsų dviejų metų sūnelis ir mano vyro tėvai – išvykome į Izraelį. Per visus tuos metus aš palaikiau artimus ryšius su Danute ir Aliumi – mano seserimi ir broliu, Jadvygos ir Alfonso, kurių jau nebėra, vaikais.

Iš Ruth Glikman prisiminimų, rašytų 2006-01-31