1941 metais penkiolikmetę Liubą Khanonovič iš Telšių geto darbams į savo ūkį paėmė vienas valstietis. Kai jis buvo priverstas išsiųsti merginą atgal į getą, ji pabėgo ir klajojo po apylinkes. Po ilgų klajonių visai išsekusi Liuba atėjo į Valakų kaimą. Ji bijojo prašytis prieglobsčio pas vietinius gyventojus, todėl pasislėpė krūmuose. Išsigandusią ir vilties netekusią merginą surado Valakų kaimo gyventoja Ona Bielskienė ir parsivedė ją į savo namus. Ji pamaitino merginą ir priglaudė pas save. Pas Bielskius Liuba Khanonovič gyveno dešimt mėnesių. Ona Bielskienė, suprasdama, kaip ji rizikuoja priglaudusi paauglę žydaitę, ieškojo Liubai ir kitos, saugesnės vietos. 

Ji susitarė su savo svaine Marija Jociene (vėliau – Basienė), kuri gyveno vienkiemyje netoli Luokės miestelio, kad ši priimtų Liubą pas save. Marijos Jocienės namuose Liuba Khanonovič slėpėsi beveik dvejus metus, iki 1944-ųjų spalio mėnesio. 

Iš Marijos Basienės prisiminimų: „Mūsų gyvenimas nebuvo lengvas. Vienkiemis buvo už 5 km nuo Luokės. Vokiečiai važinėjo su motociklais, prašydavo kiaušinių, lašinių. Visi mūsų giminaičiai žinojo, kad pas mus gyvena žydaitė Liuba, svetimiems sakėme, kad ji auklė vaikui. Bijojo Liuba, bijojom ir mes. Jei rastų – visus sušaudytų. Bet Lietuvoje buvo daug gerų žmonių, kurie padėjo žydams. Pas mus Liuba slapstėsi nuo 1942-ųjų pabaigos iki 1944-ųjų pradžios. Kai pasidarė pavojinga, pasklido kalbos, kad Liuba žydė, nuvedžiau ją vėl pas savo brolį Bielskį ir jo žmoną Oną. Kurį laiką Liuba slapstėsi ir pas Onos seserį Juliją Nutautienę. Tai, ką mums teko patirti tais baisiais laikais, mus labai suartino. Po karo Liuba gyveno Telšiuose, ištekėjo, tapo Geimaniene, susilaukė sūnaus. Mane ištrėmė į Sibirą, grįžau 1956 m. Liubos dukra Estera gyvena Šiaulių rajone, netoli manęs. Per mano 80 metų jubiliejų ji prie visų svečių dėkojo už mamos išgelbėjimą.“
Po karo ir Ona Bielskienė su dviem savo vaikais, besilaukianti trečiojo (vaikelis, gimęs Sibire, neišgyveno), buvo ištremta į Sibirą. Tiek Marijai Basienei, tiek Onai Bielskienei, sugrįžusioms iš Sibiro nebuvo lengva pradėti gyvenimą iš naujo, tačiau Onos Bielskienės anūko Rolando Kvedaro žodžiais tariant – „šios moterys buvo labai tikinčios, morališkai stiprios, mokėjo mylėti kitą žmogų ir tai buvo esmė“.
Artimus ryšius su savo gelbėtojomis Ona Bielskiene ir Marija Basiene Liuba Khanonovič-Geimanienė palaikė iki išvykimo į Izraelį, vėliau juos pratęsė jos dukra Estera Geimanaitė-Jankauskienė.