Apie Eleonorą:

Eleonora Binkytė gimė 1922 metais, praėjus metams po jos tėvų - Lietuvos poeto Kazio Binkio ir jo pirmos žmonos Pranutės vestuvių. Dar po metų šeimoje gimė sūnus Gerardas. 1927-aisiais išvykusi su vaikais pas savo šeimą į Nariūnų dvarą, Pranutė persišaldžė ir mirė būdama vos 29-erių. Kazys vedė antrą kartą, naujoji žmona Sofija taip pat buvo našlė, turėjo du vaikus, tad naujoje šeimoje gyveno net keturi vaikai. Porai susituokus Kazys juokaudavo: „Įkūrėme kooperatyvą vaikams auginti.“

Eleonora labai ilgėjosi savo gimtosios mamos. Buvo nelengvo charakterio. Po Kazio Binkio mirties 1942 metais kartu su broliu Gerardu išvažiavo gyventi pas gimines į Nariūnus. Baigusi mokslus Garliavoje dirbo mokytoja, grįžus broliui iš tremties persikėlė į Vilnių. Eleonora pasižymėjo stropumu. Vilniuje įsidarbino knygų rūmuose. Jau suaugusiai Eleonorai buvo diagnozuota šizofrenija. Šeimos nesukūrė. 

Apie gelbėjimą:

Po Kauno geto įkūrimo 1941 m. rugpjūčio mėnesį Sofija Binkienė, gavusi savo vyro, garsaus Lietuvos rašytojo Kazio Binkio, pritarimą nutarė padėti ten esantiems žydams. Binkių namai tapo nuolatiniu prieglobsčiu daugeliui žydų, be to, jie tarnavo kaip pusiaukelė, kur žmonės buvo drąsinami ir psichologiškai palaikomi. Sofijai ir Kaziui Binkiams padėjo jų dukros Lilijana (vėliau Mozuriūnienė) ir Irena Nacevičiutė (Sofijos duktė iš pirmosios santuokos), taip pat Kazio vaikai iš ankstesnės santuokos Gerardas Binkis ir Eleonora Binkytė. Lilijanos tuometinis sužadėtinis Vladas Varčikas taip pat suteikė gyvybiškai svarbią pagalbą žydams. Kadangi Varčikas tuo metu buvo ne šeimos narys, o jo artimieji buvo nežinomi Binkių kaimynams, jie kai kuriuos žydus pristatė kaip Varčiko šeimos narius. Trylikos metu Goda Judelevich, kuriai nuo 1942 iki 1944 buvo suteiktas prieglobstis Binkių namuose, buvo pristatyta kaip Varčiko mažoji sesuo. Šis žydų išgelbėjimas ir nuolatinė parama geto žydams buvo lydimi daugybės pavojų, ir nors pats Binkis tuo metu jau labai sirgo, jo šeimos nariai tęsė pagalbą žydams vien iš humanitarinių sumetimų.

"...Kas išgyveno vokiečių okupaciją, tas supranta, ką reiškė žydams tokie namai, kur galima buvo ateiti sunkiausiomis gyvenimo minutėmis. Mums tokie buvo "tetos Zosios" namai, kuriuos mes juokais vadinome žydų viešbučiu. Ten mes radome ne vien prieglobstį, bet ir širdingą atmosferą, norą padėti, ir tai mums teikė drąsos ir tikėjimo. O tai buvo be galo svarbu tais metais!

Iki šiol mes negalime suprasti, kaip iš mažiau nei kuklių uždarbių Sofija Binkienė galėjo išmaitinti tiek alkanų ir atstumtųjų. Vieną kartą radome ją miegančią ant grindų, nes savo lovą ji buvo užleidusi moteriai, tą dieną pabėgusiai iš geto.

Brangi "teta Zosia" mums visada liks atstovė tų drąsių ir atsidavusių lietuvių, kurie nepabijojo mesti iššūkio hitlerininkų budeliams ir tapo karių be ginklo simboliais..."

Beba Šatenštein-Taborsky, Adina ir Samuelis Segaliai, Raja Judelevičienė, Gita Judelevičiūtė, Margalit Stender -Lonke.

Iš Izraeilio laikraščio "Mūsų šalis" 1984-04-05