DUKRA LILIJA APIE ANTANĄ:

Antanas Boguslauskas priklauso prie Lietuvos šviesuolių, kuriais didžiuojamasi.

Antrojo pasaulinio karo metais tėvo Vladislovo ūkyje padėjo slėptis persekiojamiems žydams. Kai komunistų valdžia po karo Urale nukankino tėvą už tai, kad jis buvo darbštus ūkininkas, Antanas suprato, kad tik meilė, atjauta ir kantrybė gali padėti žmonėms. Buvo doras ir darbštus, mylėjo šeimą, padėjo visiems, kuriems reikėjo pagalbos. Tėvelis buvo mylimas ir gerbiamas visų šeimos narių, artimųjų, draugų bei kaimynų.

IŠGELBĖJIMO ISTORIJA:

1943 m. lapkritį į agronomo Simokaičio butą Vytauto prospekte Kaune užėjo buvusi jo žmonos Zofijos Simokaitienės bendradarbė – mokytoja Mina Leibzonienė. Moteris prašėsi pagalbos: ji kartu su vyru Efraimu, trylikos metų dukra Ada ir septynmečiu Dovydu visi buvo įkalinti Kauno gete. Išgirdę apie vaikų masinių žudinių akciją Šiaulių gete pradėjo galvoti apie pabėgimą. Simokaičiai buvo vieninteliai sutikę padėti.

Juozas Simokaitis išvežė Adą Leibzonaitę į savo sesers Petronėlės Zasimauskienės ūkį Naujatrobių kaime (Kauno raj.). Stasio ir Petronėlės Zasimauskų šeimoje Ada buvo apgyvendinta kaip giminaitė, atvykusi prižiūrėti vaikų.

Antanas Boguslauskas (Zofijos Simokaitienės brolis) padėjo Minai Leibzonienei su sūnumi Dovydu nuvykti pas savo tėvus Boguslauskus į Žemaitiją (Mažeikių raj.). Kelionė buvo pavojinga. Vienoje traukinių stotyje, per eilinį patikrinimą Leibzonienės dokumentai patraukė policininko dėmesį ir tik Boguslausko budrumo dėka jai pavyko išvengti arešto. Pas Antano tėvus Mina su Dovydu laimingai sulaukė karo pabaigos.

Efraimą Leibzoną slapstė Kauno Šv. Antano bažnyčios klebonas Juozapas Želvys ir kiti žmonės.

Visi Leibzonų šeimos nariai išgyveno, po karo apsigyveno Kaune. Vėliau Ada Leibzonaitė emigravo į Izraelį, o jos brolis Dovydas pasiliko Vilniuje, dirbo inžinieriumi “Elfos” gamykloje.