Benigna ir Antanas susituokė XX amžiaus pradžioje. Pora turėjo 31 hektaro ūkį Telšių rajone, Degučių kaimo vienkiemyje. Šeima susilaukė keturių vaikų – Stefanijos, Benignos, Aloyzo ir Genovaitės. Visi šeimos nariai dirbo ūkyje, kartais samdydavosi sezoninius darbininkus. Vokiečių okupacijos metais Budzinksų šeimoje slėpėsi jų pažįstamos Šochotų šeimos vaikas Joshua, tuo metu buvęs tik 9 metukų. Vyresnės Budzinksų šeimos dukros – Benigna ir Stefanija buvo itin aktyviai įsitraukusios į pagalbą.

Pasibaigus karui Budzinksų šeima 6 metams buvo ištremta. Sūnus Aloyzas į tremtį išvažiavo su žmona, kuri nenorėjo skirtis su vyru. Tremties pavyko išvengti tik dukroms Stefanijai ir Benignai -  Benigna su vokiečiais traukėsi link Drezdeno, ir nors pabėgimas nebuvo sėkmingas, į tremtį jos neišvežė, o Stefanija pasislėpė Šiauliuose ir pasikeitė pavardę į Budrinskaitę.

Stefanija dirbo slauge, o vėliau įstojo į vienuoles. Buvo labai uoli krikščionė. Tikėjo artimo meile ir dovanojo gėrį. Ruošė vaikus pirmajai Komunijai. Dirbo Marijampolės globos namuose. Visą gyvenimą buvo ne tik labai nuoširdi, bet ir labai patriotiška.