Mažeikių krašto valstiečiai Marija ir Jeronimas Bukontai savų vaikų neturėjo. Į juos kreipėsi Židikų kunigas Vaclovas Martinkus prašydamas priglausti kūdikį Mordechajų Michnickį.
Kūdikio tėvai - dantų gydytoja Nechama Gurvičaitė - Michnickienė ir teisininkas Jankelis Michnickis pateko į Kauno getą. Vėliau, 1942 metais J. Michnickį nužudė IX forte, o Alfonso mama Nechama 1944 metais buvo išvežta į Štuthofą ir ten žuvo. Broliukas Azrielis su teta Ševa dar 1941 metais buvo sušaudyti netoli Mažeikių ant Ventos kalno.
Bukontai priėmė kūdikį, Jeronimas Bukontas tvirtai apsisprendė "Čia mano sūnus! Jis turės mano pavardę". Ūkininkai sutarė su kunigu Martinkum ir pakrikštyjo vaikėlį Alfonso vardu į krikšto knygą įrašydami Bukonto pavardę. Visgi aplink gyvenę kaimynai turėjo įtarimų, tad Jeronimui teko praeiti daug sunkių išbandymų, kol valdžia paliko juos ramybėje. Stengiantis pelnyti vokiečių pasitikėjimą, Jeronimas demonstravo savo vokiečių kalbos žinias, kurias įgyjo dirbdamas Vokietijoje Krupp gamykloje 1920iais. Taip pat atsipirkinėjo vaišėmis, pinigais ir degtine. Karui pasibaigus, Jeronimą Bukontą suėmė ir nuteisė kaip „liaudies priešą“, bendradarbiavusį su vokiečiais. 1945 01 30 metais Jeronimas Bukontas buvo suimtas ir ištremtas, mirė 1945 metais Archangelsko miškuose. Kitais duomenimis žuvo 1946 miške kaip partizanas.

ALFONSAS BUKONTAS:

Užaugau gražiame Žemaitijos viensėdyje ant Varduvos upės kranto, širdingai lepinamas ir mylimas. Bet kokios pašalinės kalbos apie mano praeitį namuose būdavo staigiai nutraukiamos - tai padarydavo mano mama Marija, kartais labai delikačiai, o kartais ir piktai. Šį tą apie save pradėjau išgirsti mokykloje, kai susipykdavau dėl menkniekių su bendraamžiais. Ėmiau suvokti, kad mano kilmę supa baugi ir skaudi paslaptis, bet ją narplioti insktinktyviai vengiau. Netgi mokydamsis vidurinėje mokykloje Židikiuose, tame pat miestelyje, kur kažkada įvyko kruvina XX amžiaus drama, aš nieko neišsiaiškinau.

Studijuodamas Vilniaus universitete keletą kartų kreipiausi į archyvus, bet tenai man atrežė, jog po tokio pragaištingo karo ieškoti dokumentų - absurdas: žmonės žuvo, popieriai sudegė. Sykį atostogaudmas tėviškėje, iš tetos Kotrynos Šulcienės gavau Amerikoje gyvenančio kunigo Vaclovo Martinkaus adresą - teta siūlė jam parašyti, nes jis esą giminių teiravęsis apie mane.

Parašiau ir netrukus gavau įdomu, švelnumo kupiną laišką. Kunigas man atsakė daugelį sielą graužusių klausimų, paaiškino ir nuramino. Iš kitų jo laiškų supratau, jog mano likimas jam rūpi ne vien kaip geram kunigui ir doram krikščioniui, bet kaip itin suinteresuotam artimam asmeniui. Taip, jis buvo mano krikštytojas. Kai mano gyvybei buvo iškilusi grėsmė, jis dėjo daug pastangų, kad aš atsidurčiau nuošaliame Dapšių kaime, ūkininkų Jeronimo ir Marijos Bukontų sodyboje; pakrikštijęs įrašė mane į parapijos metrikų knygas, kad manęs neliestų tuometiniai valdininkai. Jis ne kartą tvirtai mokė iš sakyklos, kad niekas negali būti suimamas ar žudomas, jeigu nėra nusikaltęs įstatymams ir teismas nėra įrodęs jo kaltės.

Vėliau aš sužinojau, kad mirtimi buvo grasinta ir Marijai bei Jeronimui, tačiau jie nepabūgdavo, išsiteisindavo, išsipirkdavo. Deja, ko nepadarė tautiečiai ir atėjūnai vokiečiai, atliko plieninė NKVD ranka: po žiaurių tardymų Jeronimas Bukontas, sveikas 42 metų ūkininkas, išgyveno vos keletą mėnesių sovietiniame lgeryje. Mama mirė nesužinojusi, kas nutiko jos vyrui Archangelsko miškuose, tiesiant geležinkelį Belomoro kanalo link... Beveik po 50 metų, žlungant Sovietų Sąjungai, Jeronimas Bunkontas buvo reabilituotas.

Susitikti su kunigu Vaclovu Martinkumi nebuvo jokios galimybės: KGB sekė mūsų susirašinėjimą, atplėšinėjo laiškus, atvirai trukdė bendrauti. Galų gale man nepriimtinom sąlygom buvo pasiūlyta viešnagė pas kunigą, o kai jos atsisakiau, pakliuvau į ilgai užsitęsusią nemalonę.

Džiaugiuosi, kad Lietuvai atkūrus valstybingumą, mano antrieji tėvai Jeronimas ir Marija Bukontai bei kunigas Vaclovas Martinkus buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.

Rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, jie įvykdė Toros priesaiką: mylėk savo artimą kaip pats save. Be garsių kalbų ir painių išvedžiojimų jie atliko šventą pareigą: išgelbėjo žūstantį žmogų. Tad jų pavardės pagrįstai įrašytos Pasaulio Tautų Teisuolių sienoje ant Herclio kalno, pačioje Jeruzalės širdyje.