Kun. Juozapas Gasiūnas kunigavo Žemaitijoje, įvairiose Telšių vyskupijos parapijose. 1940–1943 klebonavo Varniuose, 1943–1949 buvo Tverų parapijos klebonas. 

Per karą gelbėjo žydus. Šiame rizikingame darbe jam padėjo Varnių klebonijos šeimininkė, vienuolė Elena Rakelytė (Elena Rakel), kilusi iš Baltarusijos. 

Nuo 1965 metų iki gyvenimo pabaigos kun. Juozapas Gasiūnas klebonavo Lauko Sodoje. 1986 metais Lauko Sodoje buvo iškilmingai paminėtas 50 metų Juozapo Gasiūno kunigystės jubiliejus. Šioje šventėje dalyvavo ir per karą kun. Juozapo Gasiūno išgelbėtosios žydų mergaitės – Roza Šeraitė Goldinšteinienė ir Zita Sabaliauskienė (Feiga Kacaitė).

Apie kun. Juozapo Gasiūno pagalbą žydams iš Algirdo Gasiūno 1996 metų laiško muziejui

Iš mano dėdės Juozapo Gasiūno pasakojimų:

/.../ Tai buvo vieną vasaros naktį, kai į jo butą pasibeldė. Kai atidarė duris, už durų pamatė būrį vaikų, tarp kurių buvo 6 žydų tautybės vaikai. Ką daryti? Priešais kleboniją buvo policija, buvo ir keli vokiečiai. Grėsė pavojus būti suimtiems. Tačiau, pasitarę, kun. Juozapas Gasiūnas ir jo šeimininkė vienuolė Elena Rakelytė, nutarė slėpti vaikus. Pradžioje juos laikė palėpėje, šeimininkės kambarėlyje. Vėliau duodavo palaikyti patikimiems žmonėms. visą laiką šelpė, rūpinosi, kai iškildavo pavojus. Kunigas buvo apskųstas, kad laiko žydų vaikus, 1943 metais jam teko persikelti iš Varnių į Tverus. Tačiau savo globotinių jis nepaliko, rūpinosi jais ir toliau. /.../ /.../ Kas paskatino kunigą Juozapą juos globoti? Trumpas atsakymas: Artimo meilė. Tą artimo meilę jutome ir mes, jo brolio Stanislovo Gasiūno vaikai. Kai mirė mūsų mama, dėdė ir mus pasiėmė globoti, ir nuo to laiko likome kaip brolis ir sesuo ir su žydų tautybės vaikais. Ir dabar, tiek su Rože, tiek su Zita Sabaliauskiene, jaučiamės kaip brolis ir sesuo. /.../

Prisimena Chaja Roza Goldinštein (Šeraitė):

/.../ Karo metais valstiečiai būdavo atviri nedaug kam, o štai Varnių klebonui Juozui Gasiūnui atverdavo širdį. Klebonas per parapijietes sužinodavo, kokioje šeimoje slepiami žydai, ir kai jiems kildavo grėsmė, patardavo, kur nelaiminguosius perkelti. Aš irgi beveik metus slapsčiausi klebono Juozapo Gasiūno namuose. 1986 metais, kai klebonas Juozapas Gasiūnas šventė savo kunigavimo penkiasdešimtmetį jo namuose tarp svečių buvo ir išgelbėti žydai. Rengdamasi sveikinti jubiliatą galvojau: štai nors kartą atsirado proga jam viešai pasakyti daug gražių žodžių. Tiek dėkingumo buvo susikaupę mano širdyje... Tačiau paskutinę akimirką supratau, kad žodžiais sunku perteikti dėkingumą. Įteikiau rožių puokštę ir parklupusi teištariau: „Išgelbėtojau!“ /.../