Gydytojas Petras Girbudas, našlys su dviems vaikais, gyveno Užventyje, Kelmės rajone. Gydytojo profesiją jis laikė šventa, mylėjo žmones ir žmonės jį mylėjo. Kai tik pasirodė pirmieji vokiečių kareiviai ir lyg iš po žemių išdygo baltaraiščiai, gydytojas Petras Girbudas ėjo iš namų į namus, perspėdamas žmones, kad neprisidėtų prie žudynių, nesuteptų rankų nekaltų žmonių krauju. Pirmosiomis okupacijos dienomis Užvenčio žydai buvo suvaryti į spirito varyklą. Girbudas, sužinojęs apie rengiamas žudynes, įsigavo į stovyklą įspėti pasmerktųjų.

Jis labai aktyviai ieškojo vietų, kur būtų galima paslėpti žydus, klausinėdavo pažįstamus, pacientus. Jo paties namai buvo nesaugūs, nes laukiamajame dieną ir naktį sėdėjo žmonės. Bet gydytojas ieškojo saugių vietų, visą laiką ragino gyventojus gelbėti žmones, pats nešiojo bėgliams drabužius, maistą, prireikus nusiaudavo ir atiduodavo net savo batus, nemokamai gydė gelbėjamuosius ir gelbėtojus: "Kaip aš galiu iš jūsų imti pinigus, jei jūs laikote žydus?"

Kartu su Kolainių vienuolyno rektoriumi teologijos magistru Polikarpu Macijausku (Maciejovskis) gydytojas Petras Girbudas tapo tikrais žydų gelbėjimo organizatoriais šiame regione. Jiems padėjo devyniolikmetis Alfonsas Songaila, kuris perveždavo žydus iš Šiaulių geto į Užventį pas Girbudą arba į kleboniją pas Macijauską. Iš ten, jie susitarę su vietiniais ūkininkais ir parinkę atokias, apaugusias medžiais sodybas, perveždavo žydus.