Juditą Zakšteinaitę karas užklupo Palangos pionierių stovykloje. Išgirdę bombų sprogimus vaikai pajūriu bandė bėgti į Liepojos pusę, tačiau vokiečių kareivių buvo grąžinti į Palangą. Žydų vaikai buvo atskirti nuo kitų vaikų. 

Nepanaši į žydaitę - mėlynakė, šviesiaplaukė dvylikametė Judita su kitais krikščioniais vaikais buvo išsiųsta į Panevėžio vaikų prieglaudą. Prieglaudos mokytojas vieną rytą nuvedė mergaitę į Panevėžio bažnyčią, ją pasitikęs kunigas pasakė: "Nebijok, vaikeli, neverk. Aš tau atstosiu ir tėvą, ir motiną, nes tu jau neturi namų." 

Kunigas Antanas Gobis saugojo ir globojo Juditą per visą karą: Panevėžyje surado patikimas mokytojas Anastaziją Vėbrienę ir Oną Šapalaitę, kurios sutiko slėpti mergaitę, o kilus įtarimams, ją išvežė į Pušalotą pas kitus patikimus žmones. Tiek vikarui, tiek slėpusiems žydaitę, grėsė mirties bausmė. 

Karui pasibaigus ir vėliau kunigas A. Gobis globojo Juditą, pavadintą Tereze Mašyte. Pastebėjęs turinčią muzikinių gabumų, mokė ją muzikos, lavino visapusiškai. Sulaukusią jaunystės amžiaus patarė tekėti tik už žydų tautybės jaunuolio, nes karo metais Holokaustas vos nesunaikino žydų tautos. Judita kunigą vadino tėveliu, o jos vaikai – seneliu. Ryšiai su Juditos Zakšteinaitės-Vainbergienės šeima nenutruko iki kunigo mirties. Vasaromis ir didžiųjų švenčių dienomis Vainbergai buvo nuolatiniai kunigo A. Gobio svečiai Kamajuose ir Rokiškyje.