Prieš karą Henrikas Jonaitis gyveno Plungėje, mokytojavo Plungės gimnazijoje (prieš tai buvo Kaune studijavęs mediciną). Plungėje jis pažinojo advokato Hiršo Rolniko šeimą. Po kiek laiko H. Rolnikas su žmona Taiba ir keturiais vaikais – Miriam, Maša, Raja ir Ruviku – persikėlė į Vilnių. Mokytojas Henrikas Jonaitis taip pat atvyko į Vilnių ir prieš karą gyveno Šopeno gatvėje, dirbo fizikos ir matematikos mokytoju Vilniaus I-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje mokėsi ir Maša bei Miriam Rolnikaitės. Prasidėjus nacių okupacijai, Henrikas Jonaitis stojo į persekiojamų žydų pusę ir bet kokiomis aplinkybėmis nebijojo jiems ištiesti pagalbos rankos.

Jau antrą karo dieną supratęs, kad netrukus Vilnių užims vokiečiai, Hiršas Rolnikas nusprendė su šeima trauktis ir išskubėjo į stotį bilietų. Esant visuotinei suirutei ir panikai H. Rolnikas pasimetė nuo žmonos ir vaikų. Jis įsiprašė į besitraukiančių į Minkso pusę rusų kareivių mašiną, o tolesnį karo laikotarpį praleido su 16-ąja lietuviškąja divizija.

Nuo vyro pasimetusi T. Rolnikienė su vaikais grįžo namo. Netrukus visi Vilniaus žydai buvo suvaryti į getą. Į getą pateko ir T. Rolnikienė su vaikais. Jos dukrai Mašai tuo metu buvo keturiolika metų. H. Jonaitis jiems nuolat kuo galėdamas padėdavo: nešdavo maisto, pinigų, drabužių, apsiėmė saugoti advokato H. Rolniko biblioteką, tarpininkaudavo susirašinėjant, perduodavo laiškus, palaikė ryšius su žmonėmis, kurie stengėsi gelbėti Vilniaus geto žydus. H. Jonaitis padėjo iš geto į HKP patekusią Miriam Rolnikaitę pervesti pas Konstantiną Jablonskį, kuris buvo sutaręs su kunigu Juozu Stakausku, kad šis priims Mirą į Šv. Ignoto gatvėje esančiame vienuolyne kartu su bendraminčiu Žemaičiu įrengtą slėptuvę. H. Jonaitis Mirą ten palydėjo, čia mergina ir sulaukė išvadavimo. Likviduojant Vilniaus getą, T. Rolnikienė su dviem mažesniaisiais vaikais – devynerių Rajyte ir septynerių Ruviku – buvo nužudyti (spėjama, išvežti į Aušvicą), o Maša Rolnikaitė išvežta iš pradžių į Kaizervaldą Rygoje, vėliau perkelta į Štrasdenhofą (taip pat Rygoje), dar vėliau – į Štuthofą.

Hiršui, Marijai ir Miriam Rolnikams pavyko išlikti gyviems. Marija Rolnikaitė visas patirtą kančias ir siaubą aprašė per visus karo metus rašytame dienoraštyje „Turiu papasakoti“ (išleistas 1963 m.; išverstas į 18 kalbų). H. Jonaitis taip pat išgelbėjo savo studijų Kauno medicinos universitete laikų bendramokslį Gutmaną. Praėjus kelioms savaitėms nuo karo pradžios, H. Jonaitis susisiekė su į labai sunkią padėtį patekusiu Gutmanu ir jį paslėpė savo sesers namuose atokiame kaime. Kai vienoje slapstymosi vietoje tapdavo pernelyg pavojinga, H. Jonaitis pasirūpindavo rasti kitą vietą ir savo bičiulį pervesdavo ten. Visu karo laikotarpiu jis aktyviai rūpinosi tiek Gutmanu, tiek kitais žydais.

Marija Rolnikaitė:

Paprastai žodis "mokytojas" siejamas su mokyklinio gyvenimo laikotarpiu ir tam tikru dėstomuoju dalyku.

Aš noriu pakalbėti apie vieną savo mokytoją, dabar Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto docentą Henriką Jonaitį, kuris liko mokytoju ir draugu visam gyvenimui.

Buvo 1941 metų birželis. Karo išvakarės. Išlaikiau paskutinį septintosios klasės egzaminą. Linksmu būreliu išskubėjome iš mokyklos į kiną žiūrėti filmo "Didysis valsas", o po to išsiskirstėme po namus, susitarę rytojaus dieną važiuoti į Trakus.

Tačiau rytą sustaugė sirenos. Sugriaudėjo bombos. Griuvo namai. Sugriuvo gyvenimas.

Mes pasimetėme nuo tėvo ir prieš svastikuotus ateivius atsidūrėme baisiai vienišos, prislėgtos, bejėgės - motina ir keturi vaikai,- dar dvi mano seserys (viena vyresnė, kita pirmaklasė) ir penkerių metų broliukas.

Po kelių dienų nuėjau į mokyklą pažymėjimo. Bet buvęs bendramokslis, dar taip neseniai tariamas draugas, neįsileido. Stumiama traukiausi atatupsta, vis negalėdama suvokti, kad mane varo iš mokyklos.

Ir visgi mokyklon patekau. Už rankos, lyg tėvas pirmaklasę, įvedė mane mokytojas Henrikas Jonaitis, pravaręs netikelį nuo kelio. Ir man staiga pasidarė ramu, gera, dingo ir nuoskauda, ir baimė. Tik nesinorėjo paleisti tos rankos ir vėl pajusti bejėgį vienišumą. Nuo tos valandos mokytojo rankos buvo ištiestos ilgam.

Štai fašistai uždėjo Vilniaus miesto žydams penkių milijonų rublių kontribuciją, už kurios nesurinkimą grasino visus sušaudyti. Ir mokytojo ranka siekia piniginės, išima visą negausų jos turinį ir prideda prie mūsų nešamų pinigų.

Mus uždaro į getą. H Jonaitis, palydi, įdavęs net savo duonos davinį. Neramus dėl mūsų likimo (aš buvau pasimetusi nuo mamos), jis pasinaudoja pirmų dienų maišatim bei nebaigtomis statyti užtvaromis ir vaikšto po getą, sargybiniams pasivadinęs sanitarinių inspektoriumi. O juk fašistams talkininkavo ir keli mūsų mokyklos mokiniai, kurie, jį sutikę, be abejo būtų išdavę.

Už paramą žydams ir net jų daiktų saugojimą tebuvo viena bausmė - mirtis. H. Jonaitis išsaugojo visą tėvo biblioteką, net neišbraukęs pirmajame knygų puslapyje įrašytos jų tikrojo savininko pavardės. Jis, nepaisydamas mamos prašymų nerizikuoti, būti atsargesniu, pats atnešdavo prie geto vartų maisto produktų ir daiktų, laukdamas progos kaip nors juos perduoti. O kartą jis visą ilgą ir gūdžią rudens naktį prastovėjo netoli geto vartų. Mat, sužinojo, kad naktį varė šaudyti. Tai sergėjo - jei mus varys, gal pavyks kaip nors išgelbėti.

Kiekvienas toks stovėjimas prie geto vartų, kiekvienas mums perduotas drabužis, duonos kepaliukas ar net tartas žodis jam galėjo baigtis Paneriais. O Paneriuose žudė. Gyvus vertė į duobes. Vaikams skaldė galvytes.

Aš labai bijojau mirties. Bet ir gyventi buvo nepaprastai sunku: išvaryta iš mokyklos, iš namų ir tykoma nužudyti. Ir mano keturiolikmetė vaizduotė piešė man žmones anapus geto tvorų tik tokius kokiais matydavau mūsų budelius - vokiškuosius fašistus ir vietinius parsidavėlius.

Kažin kur būtų nuklydusios mano vaikiškos pažiūros, jei ne mokytojas Jonaitis. Ne todėl, kad badaujant kiekvienas duonos kąsnis yra reikšmingas. Ne todėl, kad vylėmės, gal pavyks jam padedant, išsigelbėti. Ne. Aš ėmiau suprasti, kad anapus geto gyvena geri žmonės, tokie, kaip mokytojas Jonaitis, ir žmonių draugystei tautybė neturi reikšmės. O fašistų neapykanta bejėgė prieš žmogiškumą. Aš patikėjau gėrio pergale prieš blogį.

Ir tas tikėjimas labai padėjo man nepalūžti visus ilgus metus fašistų koncentracijos stovyklose. Jei pasidarydavo nepakenčiamai sunku, - stengdavausi prisiminti Vilnių ir mokytoją Jonaitį.

Prierašas:

Mielas drauge Jonaiti! Aš žinau, Jūs labai kuklus ir nemėgstate klausyti apie save gražių žodžių, ir aš stengiuosi jų vengti. Bet jei Jūsų gyvenimas, poelgiai, darbštumas (apie kurį čia nebuvo progos pakalbėti) tapo man pavyzdžiu, kodėl juo netapti kitiems? Tikiuosi, kad vardan to atleisite man tokį, anot Jūsų, išaukštinimą.