Seserys Rivka ir Estera Faktorovskytės su savo tėvu gyveno Vilkaviškyje. Jų motina mirė dar prieš karą.

1941 birželio 22 dieną miestą užėmė vokiečiai. Po mėnesio tėvas kartu su kitais vyrais žydais buvo nužudytas. Rugsėjo 24 d. sušaudė moteris ir vaikus. Tą dieną Rivkos ir Esteros kaime nebuvo – jos dirbo pas ūkininkus. Taip joms pavyko išsigelbėti.

Kitą dieną jas aptiko policija ir suėmė. Merginos buvo įtrauktos į dvylikos kitų išsigelbėjusių žydų grupę. Vokiečių karininkas pažadėjo, kad jie visi liks gyvi ir leido jiems pasilikti kaime, dviejuose ūkuose. Kai kurie kitur besislapstantys žydai, išgirdę apie tai, nutarė prie jų prisijungti.

Iki lapkričio vidurio jie gyveno laisvai, dirbdami pas ūkininkus.

Tačiau pasisamdę žydus ūkininkai privalėjo pranešti jų vardus policijai. Lapkričio 15 d. likusieji žydai buvo surinkti ir sušaudyti.

Rivkai su Estera ir vėl pavyko pasislėpti – šįkart Uršulės Jusienės namuose. Jos čia išbuvo iki 1942 m. sausio 5 d. Tą dieną merginas suėmė, nes kažkas besislapstančius žydus įdavė.

Sausio 8 d. vėl vyko žydų žudynės, liko gyvi vos keli – tarp jų buvo ir seserys Faktorovskytės. Jiems pavyko papirkti policijos karininką, pažadant jam atiduoti turimą turtą. Netrukus Gestapas pradėjo tardymą, klausinėjo apie šį karininką, bandydami suprasti, kodėl jis paliko visus šiuos žmones gyvus.

Seserys nusprendė parašyti į Gestapą – paskelbti, kad jų motina buvo ne žydė. Ūkininkė Uršulė Jusienė ir jos sesuo vienuolė tą paliudijo.

Vilkaviškio kunigas, Jonas Kardauskas, išdavė abejoms seserims tikrus krikšto liudijimus. Todėl 1942 m. gegužės 28 d. Rivką ir Esterą paleido, o visus kitus ten kalėjusius žydus nužudė.

Nuo tos dienos seserys gyveno pas Uršulę Jusienę atvirai. Jos dirbo ūkio darbus, sekmadieniais ėjo į bažnyčią ir gyveno Uršulės namuose tol, kol atėjo rusų armija.

Po karo seserys išvyko iš Lietuvos, gyveno Izraelyje.