Petras ir Felicijana gyveno Pabutkalnio kaime Kelmės rajone. Turėjo keturis vaikus – Stasę, Juozą, Feliciją ir Antaną. Holokausto metu savo namuose Petras ir Felicijana su vaikų pagalba slėpė ir gelbėjo žydus. Bendravo ir bendradarbiavo su kitais žydų gelbėtojais.

Po karo Petras buvo ištremtas į Sibirą. Ten praleido 10 metų. Po tremties grįžo į savo ūkį. 

Felicijana Klimienė su sūnumis liko gyventi ūkyje iki kol Juozas vedė ir išsikraustė, o Antanas išėjo į kariuomenę, o po kariuomenės liko gyventi Kaune.

Klimų dukra Stasė po karo taip pat buvo ištremta į Sibirą už pagalbą partizanams. Stasės sūnus Liudas pasakoja, kad visi žino, jog Stasė labai stipriai prisidėjo prie pagalbos žydams – turbūt labiausiai, nes buvo vyriausias vaikas. Gaila, bet, gal dėl to, kad renkant liudijimus Stasė kalėjo Sibire, jai apdovanojimas neįteiktas.

Felicija Klimaitė po karo išvažiavo studijuoti į Šilalę. Dirbo buhaltere. Ištekėjo už Antano Radavičiaus. Susilaukė sūnaus Arūno. Visa Radavičių šeima persikėlė į Vilnių, kur Felicija iki pensijos dirbo buhaltere.

Felicija Radavičienė (Klimaitė) liudija:

Mūsų šeima – tėvas Petras Klimas (1904–1980), motina Felicijana Klimienė (1901–1966), brolis Juozas (gim. 1933) ir aš, Felicija (gim. 1929), gyvenome Kelmės rajono Užvenčio valsčiaus Pabutkalnio kaime.

Prasidėjus karui, mano tėvas Petras Klimas su vežimu iš Luokės atsivežė daugiau nei 20 žydų: juos paprašė priimti daktaras Girbudas. Visus apgyvendino daržinėje ant šieno. Kelias dienas visi atvežtieji žydai buvo pas mus, vėliau po truputį išdalinom kitiems ūkininkams – Baliutavičiui, Tarandai, Juškevičiui, Černiauskams, Šarkauskams.

Pas mus slapstėsi šie žmonės:

Rachelė Kacav (tada ji turėjo kitą pavardę. Gali žinoti Songaila, jis gyveno jos name Užventy);

Estera Blecher su uošve. Esteros uošvė buvo senutė, vyriausia iš visų pas mus gyvenusių žmonių;

Magidienė su sūnumi (apie 6 m. berniuku). Po karo Magidienė išvažiavo gyventi į Afriką;

Moteris su vaiku, kurių vardų neprisimenu;

Bliuma Šachnovičienė su seserim Chaja irgi buvo pas mus. Po karo ji ištekėjo, gyveno Vilniuje, turėjo du vaikus. Vėliau išvažiavo į Izraelį, dabar mirusi. Sūnus gyvena JAV, dukra Izraelyje;

Buvo ir du jauni vyrukai iš Kelmės, vienas vardu Jankelis.

Man tada buvo apie 12 metų. Vis nešiodavau Rachelės ar kitų žmonių laiškelius jų artimiesiems ar pažįstamiems, gyvenusiems pas kitus žmones: pas Baliutavičių, pas Tarandą. Taip jie palaikydavo ryšį. Dar aš juos pervesdavau pas kitus žmones, jei reikėdavo, dažnai eidavom naktimis, per mišką. Tada buvau drąsi, nieko nebijojau.

Ilgiau pas mus pasiliko Rachelė ir Estera, gal ir daugiau kas, visų neatsimenu. Dar ilgai pas mus gyveno Magidienė. Kartą Rachelei teko bėgti į mišką: atėjo šaudytojas Bartkus, o Rachelė tada buvo namie, tada aš jai greitai apie jį pasakiau, atidariau langą, ir ji nubėgo į mišką. Bartkus gyveno už kokių 5 kilometrų, Junkilų kaime. Dar žinau, kad ir Jankauskas šaudė žmones. Jį po karo nušovė, o kur dingo Bartkus – nežinau, nesidomėjau.

Užvenčio vidurinėje mokykloje mokiausi kartu su gelbėtojų Černiauskų dukra Genute Černiauskaite. Pas Černiauskus irgi vesdavau tuos pačius žmones.

Tai viskas, ką aš dabar prisimenu apie žydų gelbėjimą. Susirašinėjau su Rachele Kacav, dirbau buhaltere, dabar esu pensininkė.

1993 m. mano tėveliai ir aš buvome apdovanoti Pasaulio Tautų Teisuolio medaliais.

Vilnius, 2004 m. lapkričio 2 d.