Apie gelbėtoją ir gelbėjimą

Elena Lučiūnaitė buvo viena iš penkių Cezario ir Marijos Lučiūnų vaikų. Cezaris Lučiūnas buvo ūkininkas, su šeima gyveno Vievyje, turėjo 7 ha sklypą. Vievyje Cezarį visi pažinojo, jis buvo atviras visiems, todėl žmonės jį gerbė ir juo pasitikėjo, net parduotuvėse prekes Cezario vaikams duodavo į skolą. Trečiadieniais Vievio turguje arklį norintys įsigyti žmonės jį vesdavo parodyti Cezariui žinodami, kad apie arklius Cezaris išmano daugiausiai. Cezario žinios apie arklius susiformavo Pirmojo pasaulinio karo metais, kuomet jiedu su broliu buvo išvežti į Rusiją. Cezaris ten buvo penkerius metus ir, tikriausiai, tapo veterinaru. Grįžęs į Lietuvą Cezaris įsigijo eržilą iš Švedijos. Tai buvo pirmasis toks gyvulys Lietuvoje. Šiuo eržilu buvo susižavėję visi – dvarininkas Cezariui už jį siūlė puse dvaro, prezidentas Smetona buvo atvažiavęs jo apžiūrėti gyvai, vagys du kartus bandė jį pavogti, tačiau miške arklys pradėdavo taip garsiai žvengti, kad vagystės nepasisekdavo. Arklys prisidėjo prie Vievio bažnyčios statybų – buvo tiek stiprus, kad su juo tempdavo statybines medžiagas. Namuose buvo pilna diplomų, o už veisimą šeima gaudavo pinigų, nes šio arklio palikuonys buvo laikomi veisliniais. 1938 metais mirus žmonai Marijai Cezaris liko našlys su penkiais vaikais – Antanu, Jonu, Elena, Mikalina ir jauniausiąja Veronika, kuriai tuo metu buvo treji. Žmona buvo pašarvota bažnyčioje, o varpai skambino per visą laidojimo procesiją. Būdama 12 metu Elena mažajai Veronikai tapo mama. Net kaimo vaikai tarpusavyje Eleną vadindavo Veronikos mama. Elena mėgo siūti ir megzti, turėjo stiprią darbštumo gyslelę. Visus drabužius Veronikai siūdavo Elena. Maža to, Veronika iš savo vaikystės atsimena milžinišką lėlę, kuria Elena jai taip pat buvo pasiuvusi.

Prasidėjus karui viskas pasikeitė – šeima nebeturėjo net ko valgyti. Dukra Mikalina atsimena žiemom verdamą sriubą, o vasaromis maitindavosi sode augančiais obuoliais. Kadangi reikėjo išlaikyti gausią šeimą Cezaris su vyresniais sūnumis Antanu ir Jonu pradėjo dirbti smalos (kitais šaltiniais dervų ir terpentino) fabrike vežėju – veždavo smalos bačkas. Jonui tuo metu buvo 16 metų. Fabrikas priklausė žydui iš Vievio Mejeriui Korėnui. 1940 m. sovietai nacionalizavo Mejerio fabriką, Mejeris liko jame dirbti kaip darbininkas. Cezaris su Mejeriu palaikė draugiškus santykius, o Cezario vaikai nuo vaikystės bendravo su Vievyje gyvenusiais žydų vaikučiais, visi buvo pažįstami. Mejerio sūnūs Mošė ir Benjaminas buvo bendraamžiai ir draugai su Jonu ir Antanu. Per karą Cezaris namuose porą mėnesių slėpė rusų belaisvį Andriušą, naktimis vyrai kažkur išvažiuodavo – vaikai nežinojo kur. Karo metu elgetaujančius žmones Cezaris ne tik priimdavo, bet leisdavo pasilikti nakvoti ant pečiaus, kad jie sušiltų. Su iš Vilniaus į Vievį ateinančiomis mamomis su vaikais, ieškančiomis maisto, Cezaris dalindavosi vieninteliu tuomet turėtu maistu – apšalusiomis bulvėmis.

Prasidėjus karui gestapas įsikūrė toje pačioje gatvėje, per kelis namus nuo Cezario namo. Vos keliolikai dienų praėjus nuo karo pradžios, visi Vievio žydai buvo apsupti ir vežimais išvežti į Semeliškes. Tarp jų buvo ir Mejerio Korėno šeima, išskyrus 11-metę dukrą Liubą, kurią Cezaris jau buvo paslėpęs pas save. Cezaris ir kiti fabriko darbuotojai kreipėsi į valdžią, prašydami bent laikinai išleisti Mejerį, aiškindami, kad tik jis galįs išspręsti kilusią technologinę problemą. Mejerį išleido dieną prieš geto žudynes. Per žudynes Mejerio sūnus su teta ir dar dviem žydais buvo pasislėpę iš anksto parengtoje slėptuvėje. Mejerio žmona su kitais geto žydais buvo nužudyti. Atėjus nakčiai, likę slėptuvėje Korėnų šeimos nariai per miškus atėjo į Vievį pas Cezarį. Čia jie rado savo tėvą Mejerį ir jo 11-metę dukrą Liubą. Mejeris turėjo oficialių leidimą dirbti, o likę jo šeimos nariai slėpėsi pas Lučiūnus. Korėnai pas Lučiūnus išbuvo 8 mėnesius. Jiems padėjo išgyventi ne tik šeimos galva Cezaris Lučiūnas, bet ir visi jo vaikai. Tik 1942-ųjų birželį, kai kažkas juos pastebėjo, Korėnai buvo priversti pakeisti slapstymosi vietą. Karo pabaigoje Cezaris nujausdamas nelaimę visus penkis vaikus išvežė į Semeliškes. Pasitraukdami vokiečiai sudegino Cezario namą, nes jame buvo apsistoję rusų kariai. Grįžus į Vievį šeimai laisvą namą užleido kaimynas. Tačiau šeima nebeturėjo nieko – viskas buvo sudegę. Visų negandų ir suiručių metu Cezario sveikata visai pašlijo, jis susirgo ir porą mėnesių pragulėjęs patale mirė būdamas 65 metų.

Penki vaikai liko našlaičiais. Vaikai vertėsi, kaip išgalėjo. Vyresnieji rūpinosi jaunesniaisiais. Vieni liko Vievyje, kiti išvažiavo. 1948 metais Elena išvažiavo į Vilnių. 1949 metai ištekėjo už Klemenso Martinkėno. 1950 Veronika pabaigusi mokslus Vievyje atvažiavo pas Eleną į Vilnių. Elena ir Klemensas susilaukė dviejų vaikų. Iki vaikų gimimo Elena dirbo lagaminų fabrike. Gimus vaikams buvo namų šeimininkė, o jiems paaugus įsidarbino Spartoje. Visi penki – Elena, Klemensas, jų du vaikai ir Veronika gyveno vieno kambario bute Žvėryne. Veronika pabaigusi akušerių mokslus gavo paskyrimą į Šiaulius. Kai darbo Šiauliuose sutartis baigėsi ji grįžo atgal į Vilnių pas Eleną, iki kol įsitvirtino ir galėjo išsikraustyti gyventi savarankiškai. Kuomet Elenos ir Klemenso vaikai paaugo sutuoktiniai nusipirko namelį.
Veronika Eleną vadina nuostabiu žmogumi. Sako, kad Elena jai buvo ir mama ir sesuo ir geriausia draugė. Nesvarbu – ar bėda ar džiaugsmas – Elena visad buvo kartu su Veronika.