Stasės tėtis Juozas Tamošaitis buvo knygnešys, mirė prieš dukros gimimą. Stasys Navys buvo Simno mokytojas. Buvo išsilavinęs, intelektualus  žmogus, švietimo skyriaus vedėjas. Pas jį lankydavosi ir viršaitis ir vokiečių kariuomenės karininkai. Stasio sūnus Jonas Tautvydas žino, kad Stasys gelbėjo ne tik žydus, bet ir rusų belaisvį, gelbėjo su pretekstu „ant darbų“, o kai belaisvį reikėjo gražint Stasys siūlėsi paslėpti pasakęs, kad pabėgo, tačiau belasivis atsisakė šio pasiūlymo. Stasys turėjo 9 hektarus žemės, pats ir žeme pasirūpindavo ir mokytojaut spėjo. Vokiečiam atsitraukus miške liko daug ginklų, su kuriais žaisdavo vaikais. Po tragedijos, kuomet vienas vaikas susisprogdino Stasys viską užkasė, vėliau ginklai buvo perduoti partizanams. Stasys palaikė santykį su partizanais. Stasį po karo tardė saugumas dėl santykių su vokiečiais. Žmonai Stasys sakė, kad gali būti, jog vieną kartą iš tardymų nebegrįš. Archyvų medžiaga liudija, kad Stasys buvo likviduotas kaip valstybės priešas, kaip Lietuvos patriotas.

Po Stasio mirties Stasei su vaikais padėjo giminės.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse mokytojas Stasys Navys su savo žmona Stase ir trimis sūnumis – Evaldu Viliumi, Jonu Tautvydu ir Gintautu bei dukra Nijole gyveno Gražulių kaime, Alytaus rajone.
Lėja Portaitė, pabėgusi iš Kauno geto, iš pradžių su grupe žydų slapstėsi miškuose. Vėliau ji keletą mėnesių buvo Elenos Ivanauskienės šeimoje Skovagalių kaime. Kai pas Ivanauskus pasidarė pernelyg pavojinga, Lėja ėmė ieškoti kitos slapstymosi vietos. 1944-ųjų pavasarį, prašydama pagalbos, Lėja Portaitė pasibeldė į Navių duris. Stasys ir Stasė Naviai sutiko priimti Lėją Portaitę, tuo pačiu įsitraukdami į ilgą, sudėtingą ir rizikingą žydų gelbėjimo procesą. Pas Navius dažnai užeidavo ir būsimasis Lėjos vyras Samuelis Ingelis. Be to Naviai šelpdavo maistu ir kitus besislapstančius – Abelį Vainšteiną (vėliau Aba Gefenas) ir jo brolį Josefą.