Ignas Pagojus buvo vedęs moterį, su kuria susilaukė dviejų vaikų – Domicelės gimusios 1889 ir Juliaus gimusio 1894. Vaikų mamai mirus Ignas vedė antrą kartą – Ievą. Su Ieva susilaukė dar trijų vaikų – vienas iš sūnų buvo Baltramiejus gimęs 1897 metais. Ignui mirus Ieva ištekėjo dar kartą ir savo antroje santuokoje susilaukė dar vieno vaiko – sūnaus Zenono Smilgevičiaus. Taip šeimoje būta ne vienos santuokos ir bent 6 vaikai, ne visų pavardės tarpusavyje sutapo. Ignas su šeima gyveno Vilkaičių kaime, netoli Telšių. Buvo paprastas, nedaug žemių turintis valstietis.

Baltramiejus Pagojus maždaug 1944 metais vedė Kotryną. Šeimai 1945 metais gimė sūnus Edvardas, 1951 metais dukra Ieva. Iš pradžių šeima gyveno Telšių rajone, vėliau persikraustė į Kotrynos tėviškę Plungės rajone. Baltramiejus buvo paprastas, kuklus žmogus – dirbo žemę. Visgi Baltramiejus išsiskyrė savo gebėjimu džiaugtis mažais dalykais – ji džiugino gražiai prasiskleidusi gėlė, ar pavasarį sužaliavę medžiai. Jo neūkišku būdu stebėdavosi kaimynai, o kartais jį šiepdavo ir Kotryna nesuprasdama kodėl išėjęs šienauti jis nenupjauna visko, į tai Baltramiejus atsakydavo, jog tas liaunas medelis jam toks gražus, kad nekyla rankos nukirsti. O labiausiai Baltramiejus mylėjo arklius – Baltramiejaus dukra Ieva atsimena, kaip šaltomis žiemos naktimis Baltramiejus keldavosi virti arkliams „arbatos“, jog šie nesušaltų. Ir kaimynams ūkio darbams savo arklio neskolindavo, nebent sutardavo, jog galės stebėti, kaip dirbama – norėdavo būti tikras, jog su gyvūnu elgiamasi gražiai.

Domicėlė Pagojutė, Baltramiejaus ir Juliaus sesuo, per visą karą globojusi mažamečius telšiškius Jehošua ir Chaimą Šochotus, atvedė aštuonmetį Jehošua-Stasiuką pas Domicėlę ir Zenoną Smilgevičius, gyvenusius kartu su Zenono broliu Baltramiejumi Pagojumi Vilkų kaime, Telšių rajone. 

Iš Jehošua Šochoto prisiminimų:
Aš toje šeimoje labai gerai jaučiausi, mane laikė kaip savo vaiką… Labai greitai susidraugavau su Zenono Smilgevičiaus sūnumi Vytautu, jis buvo už mane pora metų jaunesnis. Ypač manimi rūpinosi Zenono žmona, kuri faktiškai buvo ūkio šeimininkė. Gerai prisimenu, kaip jinai mane girdydavo ką tik pamelžtos karvės pienu. Jinai mane ragindavo tą pieną gerti, sakydama, kad gerti tokį pieną labai sveika… Kaip ir visose šeimose, tuomet kaimuose kiekvienas, kas galėjo, dirbo. Dirbau ir aš. Vienas iš mano darbų buvo surinkti nuo lauko pasitaikančius akmenis po to, kai laukas užsėtas, nuakėtas, bet pasėliai dar nesudygę. Jau po karo, kai gyvenau Telšiuose ir pas mus kartais apsilankydavo Baltramiejus, visuomet sutikęs mane sakydavo, kad mano surinkta akmenų krūva dar tebėra ir kad visuomet, kai jis ją pamato, prisimena mane...