Ponios Galinos atsiminimai:

Viktoras Pekarskis gimė 1900 metų gegužės 17 dieną Šiaulių apskrities Radviliškio mieste.

Tėvai – Martynas ir Varvara Pekarskiai. Tėvas dirbo geležinkelyje, o mama buvo namų šeimininkė.

Turėjo du brolius ir seserį.

Baigęs pradinės mokyklos dvi klases, iki 1915 metų mokėsi Radviliškio geležinkelininkų mokykloje.

Prasidėjus Pirmam pasauliniam karui, su tėvais išvyko į Rusiją. Ten dirbo kalvio padėjėju. Vėliau gavo darbą geležinkelio depe šaltkalvio mokiniu. 1918 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Radviliškio geležinkelio depe.

1919m. birželio 10 d. savanoriu įstojo į 3-ojo pėstininkų Vytauto Didžiojo pulko antrą kuopą.

1920 m. rugsėjo mėn. už lenkų fronte parodytą narsą ties Vaitkuškio dvaru, apdovanotas 1-ojo (3-ojo) laipsnio Vyties Kryžiumi.

1921 m. lapkričio 7 d. paleistas iš kariuomenės.

Nuo 1922 m. iki 1937 m. dirbo Radviliškio geležinkelyje įvairius darbus nuo paprasto darbininko iki garvežio mašinisto.

1938 m. pablogėjus sveikatai (buvo operuotas skrandis) ir po dviejų mėnesių gydymosi ligoninėje bei Varėnos sanatorijoje, buvo nustatytas 100 procentinis nedarbingumas. Todėl teko palikti darbą.

1938m. balandžio mėn. 24 d. jam paskirta 198 litų pensija.

Vėliau Viktoras Pekarskis dirbo įvairius atsitiktinius darbus. Turėdamas šaltkalvio ir kalvio profesijos žinių, buvo kviečiamas pagelbėti Radviliškio durpyne, remontuoti kasimo mechanizmus. Atlikdavo įvairius skardinimo darbus individualiems užsakovams. Prisidėjo prie Tytuvėnų bažnytinio komplekso lietvamzdžių gaminimo ir montavimo. Kadangi buvo labai draugiškas ir paslaugus, pagelbėdavo draugams ir artimiesiems.

1924 m. vedė Eugeniją Šeštokaitę su kuria pragyveno gražų 53 metų gyvenimą.

Užaugino dvi dukras Neonilą ir Taisiją, bei sūnų Arkadijų. Sūnus pasirinko tėvo profesiją ir tapo geležinkeliečiu. Viktoras ir Eugenija sulaukė šešių anūkų.

V. Pekarskis labai mėgo žvejoti ir grybauti. Užsėdęs ant dviračio, išmaišydavo visus Radviliškio miškelius ir visada parveždavo pilną pintinę grybų. Per šeimos ar giminės šventes buvo nepamainomas šokėjas. Mokėjo groti modolina ir balalaika.

Šis žmogus buvo pedantiškai tvarkingas visame kame. Ypač savo dirbtuvėlėje. Čia jo darbo įrankiai buvo sukabinti ir išdėliuoti tam tikra tvarka, kurios niekas negalėjo pakeisti. Visi juokavo, kad tvarka kaip operacinėje.

Viktoras Pekarskis buvo apdovanotas:

1920m. Pirmojo laipsnio Vyties Kryžiumi. 1938 metais pervardintas į Trečio laipsnio Vyties Kryžių.

1928m.Nepriklausomybės medaliu.

1929m.Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

1929m. Latvijos išsivadavimo karo dešimtmečio medaliu.

Gavo 11 hektarų žemės sklypą Pakruojo rajone.

2000 m. kovo mėn. Viktorą Pekarskį apdovanojo medaliu Už teisingumą ir dorą tarp tautų. Jam suteiktas Pasaulio teisuolių vardas. Jo pavardė įamžinta YAD VASHEM atminimo muziejuje.

2024m. Viktoras Pekarskis apdovanotas Žūstančių gelbėjimo kryžiumi.

Viktoras Pekarskis mirė 1977 metais. Palaidotas Radviliškio miesto kapinėse.

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos

Lėjos Dulickaitės-Šeštokienės ir Jurgio Šeštoko sūnus Anatolijus gimė 1939-ųjų birželį Kaune. Prasidėjus karui, Lėja ir Jurgis Šeštokai, nešini vaiku, mėgino pabėgti nuo puolančių vokiečių, bet pėsčiomis nepaskubėsi, ir vermachto kariauna juos pasivijo Daugpilyje. Vokiečiai Jurgį Šeštoką suėmė. Lėja su kūdikiu iš Daugpilio grįžo atgal į Radviliškį – ieškoti slėptuvės sau ir vaikui. Čia ją priėmė Eugenija ir Viktoras Pekarskiai. Anatolijų globojo Pekarskių duktė Neonila, kuri gavo dokumentus, jog tai esąs jos pavainikis sūnus. Tuo metu Lėją Šeštokienę pasiekė žinia, jog jos vyras paleistas ir gyvena Kaune.
Palikusi vaiką Neonilai, Lėja grįžo į Kauną. Savo butą rado tuščią, išplėštą. Pernakvojo, bet buvo įskųsta, suimta ir įkalinta gete. Iškalėjusi tris mėnesius, 1941 m. spalio 25 d. pabėgo ir pėsčiomis grįžo į Radviliškį. Ten rado vyrą, kuris gyveno pas savo motiną. Kartu gyventi buvo pavojinga, nes policija tikrino jos vyrą, ar negyvena kartu su žmona žyde. Todėl teko slapstytis pas Pekarskius. Po poros savaičių išaiškėjo, kad vienas kaimynas, kuriuo nebuvo galima pasitikėti, pastebėjo, jog pas Pekarskius gyvena svetimas žmogus. Reikėjo skubiai naktį palikti namus ir bėgti pas savo uošvienę Barborą Šeštokienę, bet ir čia buvo nesaugu. Todėl praėjus vos mėnesiui, Lėja slapčiomis pasiekė Šeduvą, kur priglaudė Stasė Padgurskienė. Čia Lėja slapstėsi net tris mėnesius, kol ją vėl pastebėjo kaimynai. Vėl teko skubiai keisti prieglobstį. Laimė, buvo iš anksto susitarta su ūkininku Broniumi Šereiva iš Naujasodžių kaimo, netoli Šeduvos. Ten Lėja slapstėsi dešimt mėnesių. Iš ten ji buvo išvežta į Bebrujėlių kaimą pas ūkininką Vilių Dangį, kuris ją slėpė ir globojo iki karo pabaigos. Pasitraukus vokiečiams, visi lengviau atsikvėpė. Lėjos Šeštokienės šeima vėl susijungė ir apsigyveno Radviliškyje.
Ištisus trejus metus dešimtys žmonių, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis gelbėjo nuo mirties žydę Lėją Šeštokienę ir jos sūnų Anatolijų. Tam, kad būtų sunaikinta 100 žydų, užteko vieno budelio, o tam, kad būtų išsaugota nuo mirties tik du žmones, reikėjo daugiau nei dvidešimt žmonių milžiniškų pastangų, išmanymo, dvasinių jėgų bei ryžto.
Lėja ir jos šeimos nariai niekada neužmirš savo gelbėtojų ir jų žygdarbio.
Gaila, bet šiandien gyvi tik du žmonės, gelbėję Lėją Šeštokienę ir Anatolijų Šeštoką. Tai Neonila Pekarskytė-Pakalniškienė bei Viliaus Dangio duktė Jadvyga Dangytė-Kaupienė. Abi gyvena Radviliškyje.

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999

Neonila Pekarskytė-Pakalniškienė prisimena:

Gyvenome mažame Radviliškio miestelyje ir vienas kitą gerai pažinojome. Po mano mamos Eugenijos Pekarskienės brolio Jurgio Šeštoko vedybų su žyde Lėja Dulickaite (Šeštokiene), mūsų šeimos tapo gerais pažįstamais.
1941 metais Vokietijos kariuomenei okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimams, iš Kauno atbėgo Lėja Šeštokienė, pavargusi ir be vyro. Mano tėvai ją slėpė. Tokie veiksmai buvo labai rizikingi ir reikalavo visų šeimos narių pritarimo. Specialios slėptuvės L. Šeštokienei mūsų namuose nebuvo, ji slėpėsi mažoje kamarėlėje, ant aukšto. Aš prisiėmiau atsakomybę už Lėjos ir Jurgio Šeštokų sūnaus Anatolijaus globą. Vaikas buvo labai mažas, gimęs 1939 m. birželio mėnesį. Mūsų šeimoje jis išbuvo visą karo laikotarpį, priprato prie manęs – vadino „mama“.
Netrukus Lėja išvyko į Kauną, sužinojo, jog sugrįžo jos vyras. Ilgai neparsirado – mes jau bijojom, kad jos gyvos nebėra. Po kurio laiko sugrįžo, tačiau Radviliškyje jai buvo nebesaugu, tad tėvas išvežė ją į kaimą Šeduvoje, pas Padgurskienę.
Mažo miestelio, koks buvo Radviliškis iki karo, sąlygomis, vienas kaimynas apie kitą žinojo beveik viską. Buvo labai sudėtinga slėpti žmogų. Tuo laikotarpiu žydų slėpimas buvo baudžiamas mirtimi, o kaimynai buvo įvairūs – įvairių pažiūrų ir įsitikinimų, daugelis – nusistatę prieš žydus. Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį, vien dėl kaimynų įtarinėjimų Šeštokienė turėjo keisti gyvenamąją vietą keturis kartus.
Mūsų šeima gelbėdama L. Šeštokienę ir jos sūnų Anatolijų vadovavosi artimo meilės principu ir kategoriškai nepritarė okupantų bei vietinės lietuviškos administracijos vykdomam genocidui. Po karo su Šeštokų šeima tapome lyg giminės, labai dažnai susitinkame, bendraujame iki šios dienos.

Radviliškis, 1998