Ūkininkai Račiūnai, Vaitkai ir Zaksas gyveno Gurių kaime, 2 km nuo Raseinių. Jie buvo gerai pažįstami su Šimšonu Milneriu ir Faiveliu Kaganu iš Raseinių, turėjusiais lentpjūvę ir malūną, kurių klientais buvo daugelis vietos ūkininkų. 1937 m. Šimšonas tapęs našliu vienas augino du sūnus - Aharoną ir Berlą. Pačioje vokiečių okupacijos pradžioje, kai naujasis režimas jau buvo pareikalavęs pirmųjų aukų tarp žydų, Šimšonas atėjo pasikalbėti su Račiūnu. Pastarasis pažadėjo savo pagalbą, jei prireiktų. Per 1941 m. rugsėjo 28 d. įvykusią galutinę Rasenių žydų likvidaciją Šimšonui, jo sūnums ir Faiveliui Kaganui pavyko pabėgti. Siekdami padidinti savo šansus išgyventi, jie išsiskirstė: Šimšonas su dešimtmečiu Berlu išvyko pas Račiūnus, Faivelas su dvylikamečiu sūnėnu Aharonu - kita kryptimi, ir praėjo trys ketvirčiai metų, kol jie vėl susitiko. Račiūnai priėmė pabėgusius žydus ir paslėpė juos tvarte. Vėliau jiems buvo paruošta slėptuvė - duobė po tvarto grindimis, kurios įėjimą slėpė didelė dėžė miltams laikyti. Antanas, Ona ir trys jų užaugę sūnūs tvarkė gana didelį ūkį ir savo sunkaus darbo dėka gyveno pasiturinčiai. Iš to turėjo naudos ir jų globojami žydai, taip pat rusų karo pabėgėlių šeima - pagyvenusi motina su dukra ir ketverių metų anūkėle Katja. Jei ne Račiūnų dosnus pasiūlymas, žiemą jie tikrai būtų mirę iš bado. Šimšonas ir Berlas jiems buvo pristatyti kaip lietuvių samdiniai, tačiau vėliau rusų pabėgėlės suprato tiesą. Jos palaikė Račiūnų pastangas išgelbėti nekaltus žmones ir išsaugojo paslaptį. Kaimyninė sodyba priklausė Pranui, Onai ir Marijonai Zaksams - našlaičiams Račiūnų giminaičiams. Kartu su jais gyveno ir šeimos galva - 30-metis brolis iš mamos pusės Jonas Vaitkus. Jie buvo daug neturtingesni už juos globojusius Račiūnus. Vaitkus ir jo brolis bei seserys nuo pat pradžių žinojo, kad jų giminaičiai slepia žydus; Šimšonas ir Berlas netgi padėdavo jiems dirbti sezoninius darbus. 1942 m. vasarą jie persikėlė gyventi pas Vaitkų ir Zaksus. Persikelti ten jie nusprendė po to, kai į Račiūnų ūkį atvyko Faivelas Kaganas ir Aharonas Milneris - jie buvo priversti skubiai palikti ankstesnę slėptuvę. Šimšonas ir Berlas paliko jiems savo slėptuvę, kuri atrodė labai patogi, palyginti su sąlygomis, kuriomis jie gyveno anksčiau. Tokios gerai įrengtos ir gerai paslėptos slėptuvės Vaitkaus-Zaksų patalpose nebuvo įmanoma įrengti, todėl Šimšonui ir Berlui teko pasitenkinti siaura skyle purvinose grindyse, tiesiai po Prano lova. Žydai ten nusileisdavo tik tada, kai išgirsdavo šuns lojimą, kuris visada įspėdavo šeimininkus, kad artėja kažkokie nepažįstamieji. Likusį laiką jie laisvai judėjo po sodybą, padėdami šeimininkams tvarkytis. Vakare jie susitikdavo su Aharonu ir Faiveliu. Du kartus Antanas Račiūnas slapta nusivežė Faivelį ir Šimšoną į Kauną pas gimines į getą. Dauguma jų žuvo 1944 m. likviduojant getą, tik Šimšono vyresnysis brolis Šmerlis Milneris pabėgo ir daug mėnesių slapstėsi Anelės Tarapienės ūkyje. Artėjant Raudonajai armijai, Šimšonas, jo sūnūs ir Faivelis Kaganas prisijungė prie Šmerlo ir dar dviejų žydų, kurie gyveno žeminėje netoli Tarapienės namų. Po karo išgyvenusieji persikėlė į Kauną, kur Aharonas ir Berlas tęsė mokslus mokykloje, kuriuos nutraukė nacių okupacija. Septintajame dešimtmetyje Milneriai emigravo į Izraelį.

Antano ir Onos anūkas Rimas sako, kad visi apie jo senelius atsiliepdavo, kaip apie labai gerus ir garbingus žmones. Žmones jie gelbėjo, nes buvo tikintys krikščionys. Petro nuotraukų šeima neturi, nes Petras žuvo jaunas, karo metu palietęs bombą.