Glikų šeimos iš Kudirkos Naumiesčio likimas Holokausto metu

Iki Antrojo pasaulinio karo mūsų šeima – tėtis Jankelis, mama Malkė, dvi seserys Pešė ir Mina, du broliai Leibas ir Kopelis bei aš – Izraelis-Iseris (Izaokas) gyvenome Kudirkos Naumiestyje, prie Rytprūsių sienos. Ten gyveno ir senelio šeima, trys tėvo broliai, dvi seserys bei mamos giminės.

1941 m. birželio 22-ąją anksti rytą vokiečių kariuomenė perėjo Lietuvos sieną. Išgirdome šaudymą, stiprų sprogimą, kai buvo susprogdinta rusų pasieniečių būstinė. Tėvas suprato, kad prasidėjo baisi tragedija. Jis mokėjo vokiečių kalbą ir klausydavo per radiją žinių iš Vokietijos, žinojo apie Vokietijos ir Lenkijos žydų persekiojimą ir terorizavimą. Per langą pamatęs vokiečių kareivius, pasakė: „nelaimė atėjo ir pas mus, mes žuvę”.

Tą pačią dieną aktyviai pradėjo reikštis vietinė Lietuvos policija – „baltaraiščiai”. Žydams buvo liepta ant visų viršutinių rūbų prisisiūti geltonas Dovydo žvaigždes. Žydams buvo draudžiama vaikščioti šaligatviais, naudotis miestelio šuliniu, vakare reikėdavo susirinkti į turgaus aikštę patikrinimui. Policininkai ir kareiviai įvairiais būdais tyčiojosi ir žemino žydus: liepdavo pakelti numestą nuorūką, valyti jiems batus, jei nepatikdavo, mušdavo. Be jokio perspėjimo tą dieną buvo nušauti trys žydai.

Liepos 4-ąją vokiečių pasiuntiniai ėjo į žydų namus ir liepė visiems vyrams, sulaukusiems 14-kos metų, eiti ir rinktis gatvėje. Pas mus atėjo policininkas, gerai tėvo pažįstamas miestelėnas. Liepė į gatvę išeiti tėvui ir mano vyriausiajam broliui Leibui, o jaunesniajam broliui Kopeliui leido pasilikti namie. Nurodė šiltai apsirengti ir pasiimti 3 dienoms maisto, esą veš į Vokietiją darbams. Gatvėje į vorą rikiavosi vis daugiau vyrų, buvo matyti net vos judančių, su ramentais senukų. Tėvas su mumis atsisveikino, patardamas kaip galima greičiau apleisti miestelį ir pasakė, kad kažin ar bepasimatysime, Iš turgaus aikštės visus suvarė į žydų kapines, kur rusai belaisviai buvo iškasę ilgas ir gilias tranšėjas. Vorą lydėjo „baltaraiščiai” ir keletas vokiečių kareivių. Pradėjus temti, pasigirdo šūviai, kurie netilo iki pat ryto. Tą naktį Kudirkos Naumiestyje buvo sušaudyta apie 250 žydų – jaunų vyrų, senelių ir paauglių.

Liepos viduryje gautas nurodymas: visiems miestelio žydams – moterims, vaikams ir ant patalo gulintiems seniams buvo leista gyventi tik keturiose gatvelėse, atkampiame Šešupės pakraštyje. Tai tapo žydų getu. Kitur vaikščioti buvo uždrausta.

Įpusėjus rugsėjui, gerai pažįstamas policijos karininkas Gediminas Gudėnas, miestelio vaistininko, pas kurį vaistininko padėjėja dirbo mano vyriausioji sesuo Pešė, sūnus, pasakė mano seseriai, kad artimiausiomis dienomis visus likusius miestelio žydus ištiks vyrų likimas. Pasiūlė seseriai savo pagalbą, siekdamas padėti jai išsigelbėti. Tačiau sesuo atsakė, kad jei negalės padėti visai šeimai, tai ji viena niekur nesitrauks. Policininkas, kelias dienas padvejojęs, sutiko padėti mums visiems. Sudarė išėjimo iš geto planą. Iš anksto išeiti iš geto nebuvo galima, nes būdavo vakariniai patikrinimai. Mus turėjo nugabenti į vaistininko Kazimiero Gudėno ūkį, esantį už 5-6 km. nuo miesto, kur ūkvedžiu dirbo geras tėvo pažįstamas Juozas Vaičiūnas. Jis paruošė kluone slėptuvę, aplankė mus ir nusakė, kaip mes turėsime veikti. Miestelį iš vienos pusės supo Širvinta, o iš kitos – Šešupė. Tiltas per Šešupę buvo saugomas vokiečių kareivių. Policininkas Gediminas Gudėnas rugsėjo 15-osios vakare pasakė, kad rytoj ryte visus žydus, įskaitant vaikus ir senelius, veš į Paražnių mišką sunaikinti. Vėlai vakare atvažiavo K. Gudėno ūkvedys Juozas Vaičiūnas su vežimu, pakrautu maišų ir šiaudų. Tarp jų paslėpė brolį Kopelį ir išvežė į slėptuvę. Vyresnioji sesuo Pešė buvo šviesiaplaukė, nepanaši į žydaitę, todėl sekančios dienos ankstų rytą pasiėmusi kibirą ėjo per tiltą tarsi karvių melžti ir taip atsidūrė slėptuvėje. Mama, mano jaunesnioji sesuo Mina ir aš, norėdami patekti į slėptuvę, turėjome perbristi per Šešupę. Mums tai pavyko, mama mane, septynerių metų berniuką, nešė ant nugaros, nes vanduo vietomis siekė jai iki smakro. Tą patį rytą visus miestelio žydus išvarė į mišką ir nužudė – apie 600 moterų, senelių, vaikų ir net kūdikių. Yra žinoma, kad mūsų geradaris policininkas dalyvavo šioje žudimo akcijoje Paražnių miške. Ryte, po šaudymo akcijos, girtas policininkas pasirodė ūkyje, tačiau tikslios mūsų slėptuvės vietos nežinojo. Mūsų šeimos gelbėtojas ūkvedys J. Vaičiūnas perspėjo, kad neatsilieptume į policininko kvietimą, neišsiduotume.

Visi žinojo, kad slėpti žydus arba jiems padėti yra mirtinai pavojinga. Padėdami, rizikavo savo šeimos ir artimųjų gyvybėmis. Slėpusius ir jų slepiamus žmones hitlerininkai grasino sušaudyti vietoje, o visą turtą, pastatus – sudeginti. Mes neturėjome

nei pinigų, nei vertingų daiktų atlygiui, tačiau žmonės rizikuodavo padėdami veltui. Lietuviai ūkininkai buvo drąsūs ir išradingi – mokėjo įruošti slėptuves.

Ūkyje prabuvome apie 3 savaites. Darėsi nebesaugu slapstytis vienoje vietoje. Ūkvedys J. Vaičiūnas surado ūkininkus, kurie gerai pažinojo mūsų tėvą ir sutiko padėti jo šeimai. Iš Gudėnų ūkio jis nuvedė mus į Norvaišų kaimą Bubelių valsčiuje, Šakių rajone, pas nepasiturinčius, karo metu nukentėjusius ūkininkus Sabaitienę ir Plaušinį. Pas juos buvome apie dvi savaites. Vieną sekmadienį, grįždama iš bažnyčios, Sabaitienė susitarė su Konstancija Stanaitiene ir jos vyru Motiejumi iš Piečiškių kaimo Žvirgždaičių valsčiaus, kad mus priglaustų ir paslėptų. Pas šiuos žmones pragyvenome iki 1941-ųjų vėlyvo rudens.

Taip, vieni per kitus, mus žmonės slėpė, maitino. Vyko karas, visiems stigo maisto, rūbų, apavo. Mama suprato, kad būti mums visiems kartu yra pavojinga, o mus slepiantiems žmonėms sunku išmaitinti dar penkis svetimus, be to, nelaimės atveju, galime visi žūti, todėl ji nusprendė, kad turime išsiskirti ir slapstytis atskirai.

Vyriausioji sesuo Pešė, tapusi Onute, buvo nugabenta į Žalvėderių kaimą, Žvirgždaičių valsčiuje pas ūkininkus – brolių Justino, Broniaus ir sesers Kunigundos Smilgių šeimą. Jauniausioji sesuo Mina, tapusi Janute ir brolis Kopelis, tapęs Petru, apsigyveno pas ūkininkus Justiną ir Mariją Dubininkus tame pačiame Žalvėderių kaime. Visi mūsų šeimos nariai ilgai nebūdavo pas tuos pačius šeimininkus. Keisdavo slapstymosi vietas, perėjo per keliolika patikimų, dorų šeimų, kol sulaukė karo pabaigos. Visų lietuvių šeimų, slapsčiusių mūsų šeimą, pavardžių sarašą pridedu atskirai.

Aš, Iseris (Izaokas), vėliau pramintas Jonuku, kaip jauniausias, likau su mama Malke pas Stanaičius iki 1942-ųjų. žiemos pradžios. Atėjus šaltai 1942-ųjų žiemai, mūsų rūbeliai vis dar buvo vasariški, nes išbėgome kaip stovime. Tąkart gyvenome nuo karo nukentėjusių jaunų žmonių Albino ir Klerutės Puskunigių šeimoje Tupikų kaime Žvirgždaičių valsčiuje. Kartą, grįžusi iš bažnyčios, šeimininkė pranešė, kad artimiausiu metu kaime lankysis policija, tikrins, kodėl ūkininkai nevykdo prievolės reichui. Šeimininkai liepė apleisti namus, nurodydami, kaip nueiti į kitą kaimą pas jų pažįstamus ūkininkus Dočius. Šeimininkė mamai davė skarą, o man pirštines. Apsirengęs buvau plonomis pėdkelnėmis ir trumpomis kelnėmis, vasariniu švarkeliu. Eiti reikėjo apie 5 kilometrus.

Išėjome vakare, buvo šviesi mėnesienos naktis, šalo, virš 20° C. Ėjome laukais, nepramintu sniegu. Jėgos seko, eiti darėsi vis sunkiau ir sunkiau, o kūną stingdė šaltis. Vidury laukų pamatėme šiaudų stirtą. Priėję įsirausėme į šiaudus, mama mane pridengė skara ir šildė savo kūnu. Aš kiek apšilau, bet kojų beveik nebejaučiau ir pasakiau mamai, kad daugiau eiti nebegaliu. Nešti mane mama atsisakė, sakydama, kad eidamas nors kiek sušylu. Tačiau nuovargis nugalėjo, atsigulęs sniego pusnyje pradėjau snausti. Mama, supratusi, kad aš sušalau, trynė mano kojas, apgaubė skara ir mes vėl ėjome. Pagaliau priėjome sodybą. Kieme pradėjo loti šuo, pasibeldėme į duris, į langą, tačiau žmonės bijojo atidaryti duris, nežinodami, kas ir kodėl beldžiasi, liepdami eiti iš kiemo, kol nepaleido šuns. Praeidami pro gyvulių tvartą, atsidarėme duris, pro kurias padvelkė šiluma. Norėjome ten pasislėpti ir sušilti, tačiau niekaip nerimo šunys, todėl kiek apšilę turėjome eiti tolyn nurodyton sodybon. Pagaliau priėjome nurodytąją Vinco ir Onutės Dočių sodybą Žalvėderių kaime. Šeimininkai su baime mus priėmė, pamaitino, sušildė, davė patalus ir įkurdino šaltame svirne, kur mes su mama nenusirengę, susiglaudę užmigome. Vidurdienį mums liepė pasislėpti, nes šeimininkė pamatė atvažiuojančius su rogėmis kaimynus. Pasirodo, tai buvo tie žmonės, kurie naktį mus išvijo iš savo kiemo. Ryte, pamačiusi savo kieme vaikiškas pėdeles, moteriškė – tai buvo p. Serbentienė, labai krimtosi padariusi nuodėmę, manydama, kad tai karo pabėgėliai neturintys kus prisiglausti, todėl, norėdama padėti, pėdomis atsekė mus iki sodybos, kurioje buvome prisiglaudę. Sužinojusi, kas mes ir iš kur, atvykusioji ir pradžių išsigando, bet vėliau pareiškė galinti padėti Kristaus tautiečiams. Ir tikrai, sunkią mums valandą ūkininkai Serbentos priglaudė ir kelias dienas mus slėpė, parūpino man ir mamai senų šiltų rūbų, vilnonių kojinių. Vėliau grįžom vėl pas Vincą ir Onutę Dočius, kurie mus nuvedė pas Oną ir Joną Poniškaičius tame pačiame Žalvėderių kaime. Jie mane ir mamą slėpė, maitino, nors ir pačių buvo gausi šeimyna.

Vasarą pas juos atvyko šeimininkės brolis, Vytėnuose esančio Saleziečių vienuolyno valdytojas, kunigas Antanas Skeltys. Jis pagyrė sesers kilnų elgesį ir pasisiūlė paimti mane į vienuolyną žąsų ganyti. Taip 1942 metais, besibaigiant vasarai, atsidūriau vienas toli nuo mamos Užnemunėje, Vytėnuose, Raseinių apskrityje. Tame pačiame vienuolyne nuo 1942 metų rudens iki pat karo pabaigos slapstėsi ir mano vyriausioji sesuo Pešė.

Saleziečių vyrų vienuolyne gyveno keletas vaikų ir paauglių gavę prieglobstį kaip nukentėję nuo karo, ar našlaičiai. Vėliau paaiškėjo, kad tarp jų buvo ir aplinkinių miestelių žydų vaikų. Tačiau mes vienas apie kitus nieko nežinojome. Visi vadinomės katalikiškais vardais. Kunigas mane pakrikštijo, suteikdamas man savo vardą Antanas, taip aš tapau Antanuku. Mano paslaptį kunigas Antanas Skeltys patikėjo vienuolyno mokytojui – seminaristui Jonui Stašaičiui, kuris ir buvo mano krikštatėviu. Kunigas Skeltys vaikus ir paauglius kaip našlaičius perduodavo savo bendraminčiams kunigams saleziečiams – kun. B. Paukščiui, kun. J Žemaičiui, kurie taip pat gelbėjo žydų vaikus.

Aplinkiniams pradėjus domėtis mano kilme, kunigas Antanas Skeltys paklausė mano krikštatėvio, mokytojo Jono Stašaičio, ar jo tėvai nesutiktų manęs priimti žąsų ganyti. Krikštatėvis Jonas gavo tėvų sutikimą ir taip aš 1943 metų vasarą atsidūriau Patalupių kaime Raseinių rajone, pas krikštatėvio tėvus Juozą ir Agniešką Stašaičius.

Agnieškos ir Juozo Stašaičių šeimoje buvo trys paauglės dukterys ir du suaugę sūnūs, iš jų vyriausiasis – mano krikštatėvis Jonas Stašaitis. Jų šeima mane priėmė labai palankiai, kaip giminių vaiką, našlaitį, taip jie sakė kaimynams. Patys apie mano kilmę žinojo. Ten aš jaučiausi pilnateisiu šeimos nariu, nereikėjo slapstytis, gyvenau laisvėje, kaip ir kiti, bendravau su kaimo vaikais. Prieš karą lankiau lietuvišką vaikų darželį, todėl gerai mokėjau lietuviškai, kalbėjau be akcento.

1944 metų rudenį, traukiantis vokiečių kariuomenei, suintensyvėjo karo veiksmai. Prasidėjo bombardavimai, gaisrai, lėktuvų antskrydžiai. Mūsų kaimas atsidūrė pirmosiose fronto linijose. Nukentėjo šeimininkų pastatai, todėl šeimininkai savo dukras ir mane nuvežė pas savo gimines, gyvenusius Šimkaičių valsčiuje Jurbarko rajone. Ten buvo didelis namas. Tačiau po kelių dienų į kiemą atvažiavo daug vokiečių kareivių, kurie liepė visiems mums apsigyventi svirne, o name įsikūrė laikinasis jų štabas. Mums liepė nebijoti, sakydami, kad atstumsim rusus atgal ir vėl gyvensim „laisvai”, Aš įtarimo vokiečiams nesukėliau, net prašydavo, pasėmus iš šulinio vandens padėti jiems nusiprausti. Būdavo labai patenkinti, kai užpildavau vandens ant sprando. Man už tai duodavo „bon-bon”.

Raudonosios Armijos spaudžiami, vokiečiai netrukus pasitraukė, į kaimą atėjo rusų kariuomenė. Vokiečiai buvo žmones prigąsdinę, kad rusai – „azijatai”, vietinius gyventojus kankins, žudys, prievartaus moteris, todėl visi buvo apimti baimės ir daug žmonių traukėsi kartu su vokiečių kariuomene į Vakarus.

Toje vietoje, kur slapstėsi mama, brolis ir seserys, Raudonoji Armija atėjo, berods, dviem mėnesiais anksčiau. Kai mama sužinojo, kad ten, kur aš buvau slapstomas, jau nebėra vokiečių, pradėjo manęs ieškoti. Pėsčiomis atėjo apie 80 kilometrų, tačiau manęs nerado, nes aš buvau išvežtas pas šeimininkų gimines. Po kelių dienų šeimininkas mus parsivežė namo, bet man nepasakė, kad yra atėjusi mano mama. Parvažiavome vakare ir, įėjęs į virtuvę, šalia šeimininkės, kurią vadinau „mama”, žibalinės lempos prieblandoje pamačiau sėdinčią moterį. Mane užvaldė neapsakomas jausmas, iš laimės sušukau „Mama!” ir puoliau į glėbį. Šeimininkė „mama” apsiašarojo. Su mama visą naktį prabuvome apsikabinę ir kažką kalbėjomės, džiaugėmės, kad mes laisvi, kad nebereikės slapstytis, kad galėsime vėl būti kartu. Mama kalbėjo, kad turi vilčių surasti tėvą, tikėdamasi, kad jam pavyko pasislėpti, kad jis gyvas. Ir aš labai to norėjau, įsivaizduodavau, kaip atsiveria durys ir įeina tėvelis, kaip kad pamačiau mamą.

Po kelių dienų keliavome į savo kraštą. Šeimininkas mus su mama nuvežė iki Nemuno. Persikėlę į kitą krantą, pėsčiomis, kartais pavežami pakeleivingų mašinų ar vežimų, keliavome 7 ar 8 dienas. Prisiminus tą šaltą žiemos naktį, tai ši kelionė atrodė kaip kelias į laimę. Visur sutikom daug gerų, užjaučiančių žmonių, kurie suteikdavo nakvynę, duodavo pavalgyti, dalinosi paskutiniu duonos kąsniu.

Grįžome pas tuos pačius mus slapsčiusius ūkininkus – Oną ir Juozą Poniškaičius bei Mariją ir Justiną Dubininkus, nuo kurių ir prasidėjo mūsų ilgai trukusios kelionės. Neturėjome kur prisiglausti, nes per karą mūsų namai Kudirkos Naumiestyje sudegė, ten mažai buvo likę nesugriautų, nesudegusių namų.