Prieš karą Juozas Stakauskas (1899 m.) studijavo teologiją ir filosofiją Austrijoje. Gavęs daktaro laipsnį, jis grįžo į savo tėvynę, čia buvo paskirtas miesto archyvo direktoriumi. Kai vokiečiai okupavo Lietuvą, į Vilnių persikėlęs Stakauskas sužinojo, kad jie žudo žydus ir motyvuojamas savo religinio tikėjimu, nusprendė išgelbėti tiek, kiek galėjo. Stakauskas kreipėsi į vietinį gubernatorių, prašydamas jam paskirti darbuotojus, reikalingus archyviniam darbui. Jam buvo suteikta dešimt darbuotojų iš vietinio geto. Per vokiečių vykdoma akciją, tie žydai liko archyve ir taip išsigelbėjo. Vėliau valdžios institucijos paskyrė papildomą pastatą vyriausybės archyvams buvusiame Benediktinų vienuolyne, taip pastatytame, kad jo būta labirintu. Tuo metu Stakauskas nutarė, kad tai tinkamas laikas visiškai paslėpti žydų darbuotojus archyve. Kartu su vaikystės draugu Vladu Žemaičiu, dailidės ir fizikos mokytoju, jie paruošė žydams slėptuvę viename iš naujojo pastato patalpų, sąmoningai nenurodant jos valdžios institucijoms pateiktoje pastato schemoje. 1943 m. rugsėjo mėn. į slaptą kamerą atvyko 12 žydų, tarp jų trys vaikai. Tai buvo gana rizikinga, nes per dieną archyvuose dirbo žmonės, įskaitant vokiečius. Stakauskas kreipėsi pagalbos į Mariją Mikulską, vienuolę ir prancūzų mokytoją, kuri nacių okupacijos metu dirbo archyve kaip naktinis sargybinis. Mikulska įspėjo žydus apie bet kokius darbo tvarkos pasikeitimus, ir kartu su Stakausku ir Žemaičiu sugebėjo gauti ir atnešti maisto žydams. Naktį Mikulska galėjo paimti kai kuriuos iš jų į savo kambarį, kur jie galėdavo nusiprausti.

​

"Apie padėką už išgelbėjimą J. Stakauskui negalima buvo net ir užsiminti. Jis teigė, kad gelbėdamas nieko ypatingo nepadaręs. Vieno žmogaus pagalba kitam yra natūrali būsena. Noras padėti kiekvienam kuriam galima buvo charakteringa J. Stakauskui. Išgelbėjęs septyniolikos žmonių gyvybes, jis pergyveno, kad nepavyko išgelbėti dar daugiau. Ir netikinčiam J. Stakauskas buvo šventas žmogus - vienas dalykas buvo slėpti mirčiai pasmerktuosius kaime, tvarte ir visai kitas dalykas mieste, organizacijoje, kur ateina žmonės, vyksta judėjimas, yra vokiečiai ir dar nėra to žmogaus, kuris prašo gelbėti. J. Stakauskas buvo vedamas ne konkretaus žmogaus prašymo, o tiesiog poreikio gelbėti bet kokiomis sąlygomis."

Miriam Lisauskienė (Rolnikaitė) Slėptuvės aristokratai. Prisiminimai. Pasaulio Tautų Teisuoliai. Sudarė Rimantas Stankevičius, Seimo leidykla "Valstybės žinios", Vilnius, 2003