Kaltinauskų (Kaltinovskių) šeima buvo išsiųsta į getą kartu su kitais Kauno žydais. 1942 metais jiems gimė mergaitė, kurią jie pavadino Henia.
Netrukus šeimą pasiekė kalbos apie ketinamą surengti Vaikų akciją, todėl šeima pradėjo ieškoti, kas jiems padėtų išgelbėti jų dukrytę. Jie susisiekė su Stankevičiais, kurie savo vaikų neturėjo. 1944 m. kovą jie įdėjo miegančią mergaitę į maišą, išnešė iš geto ir perdavė Stankevičiams.
Stankevičius jau turėjo paruošęs jai suklastotus dokumentus Genutės Stankevičiūtės vardu.
Laikas nuo laiko ateidavo naciai su kratom. Tai visiems kėlė didelį pavojų, daugiausiai dėl kaimynų. Tokiais atvejais Antanina kuriam laikui išveždavo mergaitę į kaimą.
Henios tėvai liko gyvi ir grįžo į Lietuvą 1945 metais. Nors Stankevičiai mylėjo mergaitę kaip savo vaiką, jie grąžino ją tikriems tėvams. Žinoma, mergaitė nepažino savo tėvų, kurie atėjo ją pasiimti.
Po karo dviejų šeimų santykiai buvo labai artimi. Kai Kaltinauskas, kuris dirbo siuvėju, turėjo piniginių sunkumų, Stankevičius jam padėjo.
1946 Sovietų valdžia areštavo Stanislovą Stankevičių. Jis mirė kalėjime.
Jo našlė Antanina Kaune liko viena, nes Kaltinauskai jau buvo išsikėlę į Vilnių. Tačiau jie palaikė glaudų ryšį, ir Genutė dažnai atvažiuodavo aplankyti Antaniną.
1971 metais Henia kartu su motina išvyko į Izraelį.