Ūkininkai Vladas ir Uršulė Šleževičiai gyveno Labūnavos kaime, netoli Užvenčio, Kelmės rajone. Turėjo sūnų Adolfą. Šleževičiai bendravo su Katzų šeima iš gretimo Vidmantų kaimo. Vokiečiams užėmus apylinkes Šlezevičiai priėmė pas save Katzų dukrą Adelą (Ita) ir parūpino jai netikrus Teresės Pavilionytės dokumentus. Adela gyveno su Šleževičiais per visą vokiečių okupaciją, Šleževičiai draugams ir kaimynas merginą pristatė kaip giminaitę. Adelos brolis Šalomas Katzas taip pat prisiglausdavo pas Šleževičius namuose, kuomet jo gelbėtojai įtardavo pavojų ar lankytojus. 1942 metų pavasarį Šleževičiais sutiko priglausti dar keturias moteris – Rachelę Leshem (vėliau tapusią Katzay), jos anytą Liba Leshem, esther Blecher (vėliau tapusią Kreingel) ir jos anytą Musia Blecher. Jas atvežė Alfonsas Songaila, nes jų slėptuvė pas Jadvygą ir Petrą Klimus tapo nebesaugi. Tris mėnesius keturios moterys slapstėsi sandėliuke, tačiau, kažkaip apie jas sužinojo kaimynai ir pagrasino sudeginsią namą. Moterims ir vėl teko išsikraustyti. Ir vėl Alfonsas Songaila jas pervėžė, šįkart pas Bronislovą Černiauską. Nepaisant priešiškų kaimo nuotaikų Šleževičiai ir toliau teikė prieglobstį Adelai, o ir kiti žydai karts nuo karto jų namuose rasdavo galimybę pasislėpti. Iš viso pas Šleževičius slėpėsi apie 20 žydų.

Jų namuose nakvynę rasdavo ir partizanai. Policija sužinojo apie jo veiklą, bet slėptuvių rasti nesugebėjo. Policininkai pagrasino sudeginsiantys Šleževičių kartu su jo vaikais. Valstietis pasakė savo globojamiems besislapstantiems gyventojams: „Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina. Aš jus pražūčiai išvaryti negaliu.“

Šleževičius savo vaikus mokė mylėti žmones ir neapkęsti fašistų. Kartą į namą įėjo banditas Vilius Radavičius (karui baigiantis, pabėgo į JAV). Tuo metu kitame kambaryje buvo Rachel Kacav su anyta. Išgirdusios svetimo žmogaus balsą, jos palindo po lova. Mažasis Kaziukas, supratęs pavojingą situaciją, nuleido antklodę iki žemės, kad žudikas nepastebėtų besislapstančių moterų. Banditas įėjo į kambarj ir atsisėdo prie pat lovos. Rachelė, siaubo apimta, žiūrėjo į jo batus. Dvejų metų Janytė pradėjo ieškoti dingusios „ciocytės". Kaziukas tuoj pat išvedė ją į kiemą ir greitai grįžo šaukdamas:
– Tėte, karvė pabėgo!
Tėvas išbėgo į kiemą. Policininkas irgi išėjo. Jam pasitraukus, Kaziukas tarė tėvui:
– Aš sugalvojau, kaip to žalčio atsikratyti. Tetos gi guli po lova.