Dveira Elinienė (Dweira Yellin-Kormonaite) su dukryte Estera glaudėsi batsiuvio Apuoko šeimoje, kitų gerų žmonių namuose. Ilgai užsibūti vienoje vietoje buvo baisu. Štai apsigyveno pas tykų žmogų Pranevičių nuošalioje gatvelėje, o kaimynai įspėjo nepageidaują, kad netoliese būtų slepiama žydaitė. Tik tada Elinienė ryžosi kreiptis į žmones, kuriuos tepažinojo iš jų garsių vardų ir kūrybos.
Nuoširdumas ir šiluma gaubė visus, prieglobstį suradusius Čiurlionių-Zubovų namuose. Elinienė nė nežinojo, kad bėglių šioje pastogėje esama ir daugiau. Ji džiaugėsi jai skirta rūsio kamarėle, negalėdama suprasti, kodėl taip droviai atsiprašinėjo Danutė Zubovienė, negalėdama pasiūlyti jaukesnės vietos. O esmė buvo ta, kad erdvesniame kambaryje glaudėsi pabėgę iš geto inžinierius Anatolijus Rozenbliumas su žmona Raja ir sūnumi Mika, Rajos tėvai Kenigsbergai, paskui dar atėjo kaunietis gydytojas epidemiologas Leonas Gurevičius.
Vladimiras Zubovas, dviračiu važinėdamas po kaimo vietoves, nuolat ieškojo saugesnės vietos vis naujiems geto bėgliams. Jis palaikydavo ryšius su savo draugu vaikų gydytoju Petru Baubliu, „Lopšelio“ našlaičių namų direktoriumi.
Mažajai Esterai buvo rasta kiek saugesnė vieta Benediktinų bažnyčios našlaičių namuose Čiobiškyje, kur be Esteros dar penki žydų vaikai su suklastotais metrikais sulaukė karo pabaigos.
O čia, kur nuo sienos žvelgė Čiurlionio paveikslai, ateidavo vis nauji žmonės, išsipasakodavo, prašydavo patarimo. Patys šeimininkai stengdavosi ne tik užjausti, paguosti, bet padėti ir kitiems sunkią valandą. Čia viešpatavo nepaprasto dvasingumo atmosfera. Dirbo literatūrinį darbą rašytoja Sofija Čiurlionienė ir jos duktė Danutė Zubovienė, daugelio knygų vaikams autorė. Tęsė architektūros istorijos tyrinėjimus architektas Vladimiras Zubovas. Panašiai kaip rašytojas Balys Sruoga, hitlerininkų paimtas įkaitu ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, Vladimiras Zubovas (beje, Sruogos gyvenamojo namo projekto autorius), laikė save tokiu pat lietuvių inteligentijos atstovu, atsakingu už savo tautos orumą. Gyvenimu ir kilniais darbais ši šeima įrodė jų pačių kūryboje skelbiamų grožio ir gėrio idealų tikroviškumą.

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999

Danutė Čiurlionytė Zubovienė:

1944-ujų rudenį, vokiečiams pradėjus trauktis, sunerimo žydai. Svarbiausia jiems buvo gelbėti savo palikuonis – vaikus. Kiekvienas turįs nors kiek humaniškumo jausmo buvo pritrenktas vokiečių žiaurumo. Žydų vaikai buvo išplėšiami iš tėvų rankų ir sugrūsti į autobusus išvežami nežinia kur... Mano Mama nerado sau vietos, ypač kad nebuvo kaip veikti, kaip protestuoti... Jos veikli prigimtis kentėjo suvaržyta...
Tokiai nuotaikai siaučiant, vieną gražų saulėtą rytą paskambino į duris neaukšto ūgio blondinė – paklausė ar profesorė namie. Aš ją ir įvedžiau pas Mamą ir palikau jos kabinete. Po valandėlės buvau pašaukta ir aš. Mama be manęs nesiryžo spręsti. Ta jauna moteris buvo žydė. Jos duktė Estera esanti gete slėptuvėje su seneliais. Yra gandų, kad visi žydų vaikai bus sunaikinti. Nelaiminga motina – jau buvo Alytuje, rado šeimą, kuri pasiryžus priglausti Esią. Žmogus atvažiuos su arkliu ir paims, tik reikalinga laikina prieglauda. Mudvi su Mama, aišku, sutinkam... Praėjo kelios dienos ir štai vėlai vakare Elinienė su mergyte ant rankų atsiranda pas mus. Priimam širdingai, sodinam prie stalo, vaišinam arbata. Mergytė mieguista – jai davę migdomų vaistų... Gete gauta žinia, kad ryt rytą bus vaikų medžioklė... Patalpinam abidvi pusrūsy. Ryte mergytei tebemiegant, motina išeina susitikti su tuo žmogumi iš Alytaus. Mudvi su Mama pakaitomis dežuruojam apačioje. Mergytė juodaakė – ji turi ir metriką Elenytė Juodakytė. Motina mus pamokė, jei mergytė imtų šūkauti ir verkti, reikia pasakyti „autobus fert“ (autobusas važiuoja) ir ji supras, kad reikia slėptis, susigūžus tylėti...
Žmogus iš Alytaus neatvažiavo – matyt apsigalvojo. Vargšė motina blaškosi, ieško kitos vietos. Mano Mama tuo tarpu galvoja... Ir štai jai šauna gera idėja. Ji eina pas vieną iš katalikų veikėjų. Magdalena Galdikienė – pedagogė, visuomenės veikėja. Ji bendradarbiavo studentų ateitininkų spaudoje. Nuo 1919-ųjų iki 1940-ųjų buvo Lietuvos katalikų moterų draugijos pirmininkė, dalyvavo kultūros, šalpos organizacijose. Be abejo tai buvo įtakinga ponia turinti ryšių su vienuolėmis... Greitai gaunam žinią, kad galim atvežti Esią į Benediktinių vienuolyną. Vėlai vakare įsidedam Esią į Kastyčio vėžimėlį ir vežam abudu su Vladžiu, o Elinienė seka kiek atsilikus. Prie vartų stuksenam sutartu ženklu. Įleidžiam motiną su dukryte ir palengvėjusia širdim grįžtam.
Rūpi Mama – ką ji turėjo pergyventi? Juk jau žinojom, kad tas ir tas buvo suimtas už žydų gelbėjimą. Visą laiką drebėjau dėl Mamos širdies, nuolatiniai jaudinimaisi, baimė... Keisti likimo keliai – juk viena mažutės Esios globėjų buvo mano klasės draugė. Baigusi gimnaziją ji įstojo į vienuolyną. Tai buvo tyli, pamaldi, labai geros širdies mergaitė – Rozalija Rimšaitė.
Elinienė išeina dirbti pas ūkininką į Rokų kaimą. Vėliau sužinojom, kad jai paskutinei teko matyti V. Krėvę, besitraukiantį į vakarus. Ji visokiais būdais stengėsi jį perkalbėti likti, bet jis nesidavė – atrodęs baisiai, tartum vykdamas į tikrą mirtį. Elinienė nepaparastai energinga moteris; ji ištraukė ir savo vyrą iš geto, kuris su keliolika žydų buvo kažkur slėptuvėje pas vieną geraširdę moterį kaime.
Jau visai besiartinant frontui, mums su vaikais atostogaujant Panemunėje, vieną vakarą mano draugė vienuolė Rimšaitė atnešė pas mano Mamą Esią. Vienuolės sužinojusios, kad būsianti krata... Esia pamačiusi Gurevičienę paklausus: „gal tu mano mamytė?“ Eidama gulti persižegnojo ir sukalbėjo maldelę... Praėjus pavojui, vienuolės atėjo jos pasiimti. Mama nuo mūsų slėpė, kad Esia pas ją, o tai būtume viską metę ir parvažiavę. Argi būčiau leidusi Mamai vienai tokį pavojų pergyventi.
Benediktinių vienuolyne vis grėsė pavojai. Vienuolės perkėlė Esią į savo išlaikomą vaikų prieglaudą Čiobiškyje, netoli nuo Kaišiadorių. Ten buvo ir daugiau žydų vaikų. Sužinoję apie tai vokiečiai padarė kratą ir paėmė bene 5 žydų vaikus. Tuo metu auklėtojos spėjo Esią paslėpti. Po to ją nuvežė į Kaišiadorių vyskupiją, kur tuo metu jau buvo iš Kauno perkeltas vyskupas Teofilius Matulionis. Mergaitė buvo priglausta vyskupijoj, kur labai gerai jautėsi, buvo visų mėgiama, ypatingai dėl savo muzikalumo – bažnyčioje vis sukosi apie vargonus, giedojo su visais. Vyskupui užtarus, suimtieji žydukai nebuvo sunaikinti. Nuotaika buvo jau kita – vokiečiai traukėsi jau pralaimėję karą.
Esia vėl buvo grąžinta į Čiobiškį. Tuo tarpu, vokiečiams pasitraukus iš Kauno, grįžo iš savo slėptuvių Elinai. Elinienė nuvyksta į Kaišiadoris, kur sužino apie dukrą. Vyskupas Matulionis ir jo šeimininkė seselė benediktinė Angelė, kuri Esią globojo dar Kaune, labai širdingai ją priėmė. Vyskupas pasakęs, kad mergaitę reikėtų mokyti muzikos. Sužinojęs, kad Elinienė pati muzikos mokytoja, pasakęs: „Tai labai gerai, tai labai gerai!“ Elinienė buvo apnakvindinta ir anksti rytą iškeliavo pėsčia į Čiobiškį... Esios džiaugsmui nebuvo galo.
Elinaitė mokėsi dešimtmetėje muzikos mokykloje, kur dėstė muziką ir jos motina. Vėliau Esia baigė konservatoriją Maskvoje. Ištekėjo už Maskvos žydo Orlovo, kuris prikalbino Elinus – ir visi 1973-iais išvažiavo į Izraelį. Dar Lietuvoje daug kartų gerėjomės Elinaitės koncertais. Ji – Šopeno konkurso Varšuvoje diplomantė. Dabar Elinaitė Ciuriche turi savo muzikos mokyklą – konservatorijos lygio.
Su ta šeima visą laiką bendravom. Mūsų anūkas Rokas Zubovas su žmona Sonata net svečiavosi pas Esterą, kai dalyvavo viename konkurse Šveicarijoje. Labai daug jiems davė jos konsultacijos.
Maždaug tuo pat metu, kai Mama rūpinosi Esės likimu, pas Valdį atėjo inžinierius Anatolijus Rozenbliumas, jo bendradarbis iš Karo butų valdybos, garsios Kauno sporto halės autorius. Jį lydėjo vokietis ir liko už durų laukti. Rozenbliumui buvo reikalingas laikinas prieglobstis žmonai ir sūnui, nes jiems slėptuvė jau ruošiama kaime. Kadangi butas Mamos – tenka su ja tartis. Ji vėl nesvyruodama sutinka. Tai šeimai pavyko išsigelbėti. Lemiamą reikšmę turėjo bazė pas mus. Dėl jų gal buvo daugiausiai rizikuota... 3 metų sūnelį paėmė moteris Vilijampolėje, o Rozenbliumas su žmona ir uošviais apie metus laiko gyveno pas ūkininką už Vilijampolės specialiai jiems sumūrytoje slėptuvėje. Faktinai jie buvo užmūryti, tik per slaptą langelį gaudavo maistą. Mama turėjo dėl jų du sunkius išgyvenimus. Rają su sūnum buvom apgyvendinę kambarėly už virtuvės, nes butas rūsy buvo užimtas dr. Gurevičiaus. Kartą vakare pasigirdo smarkus skambutis. Su triukšmu įsibrovė vokiečiai. Mes nutirpom: kas nors įskundė – bus krata. Bet laimei paaiškėjo, kad vienas langas blogai užtemdytas... Vokiečiams gerą įspūdį darydavo, kad Vladas laisvai kalbėjo vokiškai. Bet vos juos išleidom, Mamai prasidėjo priepuolis, matyt nervų pagrindu: jai ėmė diegti vidurius taip, kad negalėjo atsitiesti. Davėm raminančių vaistų, paguldėm ir pamažu atsileido. Mane vis kamavo mintis: ar gerai darom, kad dėl visai svetimų žmonių rizikuojam taip brangaus žmogaus sveikata. Antras išgyvenimas – tai Rozenbliumų išlydėjimas. Jiedviem reikėjo vėlai vakare pereiti Vilijampolės tiltą, ant kurio patruliavo vokiečių sargybinis. Mudu turėjom juos lydėti. Ėjom atsilikę ir žiūrėjom. Sargybinis jų neužkalbino ir mes palengvėjusia širdim grįžom namo. Mamą radom visai priblokštą. Kiek ji išgyvenusi! Kada tas baigsis?
Greitai mus aplankė ūkininkas, vardu Vincas. Iš jo sužinojom, kad Rozenbliumai laimingai pasiekė slėptuvę, kur jau buvo kitu keliu atvykę Rozenbliumienės tėvai Kionigsbergai (Königsbergai). Kionigsbergas turėjo brangenybių krautuvę Laisvės alėjos gale. Vos išvengė išvežimo 1941-ais. Buvo tik išvežta jų duktė, Rozenbliumienės sesuo. Sulaukę išvadavimo, Rozenbliumienės tėvai slaptais keliais atsirado Paryžiuje. Duktė labai rūpinosi, bet pagaliau gavo atviruką pasirašytą: „Tvoj papa Kaliningrad (Tavo tėtis Karaliaučius)“. Su Rozenbliumais palaikėm draugiškus santykius, dar ir po to, kai jie išsikraustė į Vilnių 1969-ais. Jie abu jau mirę, o jų sūnus Mika, kurį per didelius pavojus Vilijampolėje išsaugojo moteris, vardu Monika, yra inžinierius konstruktorius viename Vilniaus projektavimo institute.
Baigdama noriu papasakoti apie Valdžio draugą inžinierių Julių Zupavičių ir jo žmoną Ditą (Juditą) Kacaitę. Jis buvo Lietuvos atsargos karininkas. Lietuvos patriotas ir žydų sionistų jaunimo organizacijos „Beitar“ narys. Ji būdama Aušros gimnazijos VIII klasėje, slapta susituokė su Julium. Tai įvyko 1941-ais. Valdys susipažino su Julium dirbdami Pieno centro statybos skyriuje. Juos suartino pažiūrų bendrumas.
Užėjus vokiečiams, Julius su Dita atsidūrė gete. Julius kaip atsargos karininkas buvo paskirtas geto policijos viršininko pavaduotoju. Nuo pat pirmųjų dienų priklausė slaptai žydų pogrindinei organizacijai. Su Zupavičiais palaikėm ryšį. Valdys net aplankydavo Julių tarnybiniam poste. Įeiti į getą galima buvo kai prie vartų budėdavo Zupavičiaus patikėtinis. Su Dita Vladys susitikdavo viename fabrike, kur ji buvo atvežama su žydais prie darbų. Atsimenu kartą Dita buvo atėjusi pas mus; buvo tokios aplinkybės, kad turėjom ją priimti bulvių rūsy... Teko ir jiems padėti. Tai vis su tais nelaimingais žydų vaikais. Valdys apsiėmė padėti. Pakalbėjo su dr. Baubliu. Kitą vakarą sutartą valandą sutemus, atneš mergytę ir padės prie durų, taip kaip daroma su pamestinukais. Viskas įvyko kaip sutarta. Po laimingo veiksmo, atsirado ir daugiau, kaip sakydavom, klientų. Vladžiui teko eiti pas dr. Baublį kokius 5-6 kartus... Sunku dabar atsekti vaikų likimus. Tiktai 1992-ais Elinai savo laiške įdėjo linkėjimus nuo žydų poeto Lacmano dukters, dabar medicinos seselės Izraelyje. Ir nuo inžinieriaus Ratnerio dukters, vaikų gydytojos. Abi jos buvo išgelbėtos lopšelyje...
Mūsų gi bičiulis Julius Zupavičius žuvo kaip tikras didvyris. Smulkiau tik neseniai teko sužinoti iš Ditos, atvykusios iš Izraelio. Prieš patį karo galą žydai buvo įrengę slėptuvę vaikams giliai po žeme. Apie ją žinojo tik Zupavičiaus bendražygiai. Kažkas juos išdavė ir jie visi buvo suimti ir nuvežti į IX fortą. Jie buvo padalinti į dvi grupes ir tardomi, kankinami. Zupavičiui buvo perskelta galva, jis visas buvo aptekęs krauju. Jo grupė atsilaikė. Tačiau kitoje grupėje atsirado išdavikas... Visi buvo išrikiuoti ir šaukiami tie, kurie bus sušaudyti. Kai pasigirdo Zupavičiaus pavardė, jo draugas Šulgaseris (Schulgasser) išėjo į priekį, tuo būdu pasiaukodamas už organizacijos vadą. Tačiau vokiečiai suprato klastą – pažino Zupavičių iš perskeltos galvos. Zupavičius su keliais draugais buvo sušaudyti. Tai įvyko 1944-ųjų kovo mėnesį. O tas kuris išdavė vaikų slėptuvę, buvo žiauriai likimo nubaustas. Pasirodo, kai jį suėmė, jo žmona su vaiku irgi nuėjo į tą slėptuvę ir žuvo su visais.
Ditą Zupavičienę, ką tik skaudžiai pergyvenusią tragediją, kartu su motina ir jauniausiu broliuku vokiečiai 1944-ųjų liepos mėnesį išvežė į Štuthofo stovyklą. Iš ten jie buvo išvaduoti Raudonosios armijos ir grįžo į Kauną. Dabar gyvena Izraelyje Tel-Avive.
Kaip minėjau, artėjant Raudonajai armijai mūsų šeima pasitraukė į tėvų Zubovų ūkį – Judrelius. Pas tėvus randam Šiaulių gydytojo Kamberio našlę su kokių septynių metų sūneliu. Ji čia gyveno svetima pavarde – Kvedarienė. Judrelių ūkis ėjo kelis kartus iš rankų į rankas. Tačiau jokių tragiškų situacijų nebuvo – paprasčiausiai ji sugebėjo vokiečiams nesirodyti. O galų gale – buvo kam su džiaugsmu sutikti Raudonąją armiją... Taigi, ir tėvai prisidėjo prie žydų gelbėjimo. O kiek tokių gelbėtojų liko nežinomų.
Mums talkino Felicija Bortkevičienė. Labai aktyviai žydų gelbėjime dalyvavo architektas Steponas Stulginskis su žmona. M. Žakevičienė išsaugojo savo dukters Jadvygos Jablonskienės paimtą žydų mergaitę. Pati Jadvyga mirė jau sovietiniais metais Pravieniškėse. Pas Gruodžius kurį laiką dirbo kaip pagalbininkė darže žydė. Žydų berniuką buvo paėmusi Juozo Paknio, buvusio Lietuvos banko direktoriaus, šeima. Aš pati gaudavau žydų vaikams metrikas pas Karmelitų ir šv. Trejybės bažnyčių klebonus.