Į gydytoją Matlidą ir karininką Antaną Zubrius kreipėsi jų pažįstama gydytoja Fruma Gurvich, kuriai per vaikų akciją Kauno gete pavyko paslėpti savo dvi dukras Eta (12 metų) ir Bella (16 metų) ir jos globojamą dukterėčią Noemi (5 metų). Fruma jau buvo radusi prieglobstį Noemi, o Zubriai sutiko priimti Etą. Iš Frumos Gurvich atsiminimų knygoje “Ir be ginklo kariai” 1967 m. “Aš pas ją [Zubrienę] buvau užėjusi jau porą kartų, bet nerasdavau namie. Bandau laimę dar kartą. Šį kartą sėkmingai. Visą gyvenimą nepamiršiu kaip mane priėmė gydytoja M. Zubrienė ir jos vyras (dabar jau miręs). Kaip jie mane ramino ir netgi tėviškai pabarė, kodėl pirmiausia aš nuėjusi ne pas juos. Ir vėl aš savo ausimis netikiu: jie sutinka paimti vieną mano dukrą, žadėdami apgyvendinti ją kaime kaip piemenę. Aš ir vėl perspėju, kad mano dukros brunetės ir jas lengva atpažinti. Į tai man atsakė: „Argi jos kaltos, kad jų plaukai juodi?“ Kaip buvo malonu išgirsti šiuos šiltus žodžius. Kiek jie suteikė man vilties ir pasitikėjimo žmogumi!”